„Paprastume slypi unikalumas“ – ištaria smuikininkė Aistė Dvarionaitė – Beržanskienė, garsaus lietuvių kompozitoriaus Balio Dvariono anūkė.

Artimas ryšys su gimtąja Lietuva, šventas noras propaguoti ir skleisti senelio muziką – subtilios temos, kurios gali ne tik sudominti, bet ir paskatinti susimąstyti, įkvėpti. Pasiklausius smuikininkės minčių apie muziką ir požiūrį į gyvenimą, supranti, jog menininkų tikslas yra pasidalyti su kitais tuo džiaugsmu, kurį patys jaučia… Su Londone gyvenančia Aiste Dvarionaite – Beržanskiene kalbamės ne tik apie meilę menui, kūrybai, bet ir apie lietuvių įvaizdį pasaulyje, anglų kultūros ypatumus bei ypatingą ryšį su gimtuoju kraštu….

Meilės muzikai tradicija

Aistė Dvarionaitė – Beržanskienė atstovauja Dvarionų dinastijai. Smuikininkės prosenelio šeimoje buvo dvylika vaikų ir visi jie vienaip ar kitaip savo gyvenimą susiejo su muzika. Tauri ir prasminga meilės muzikai tradicija Dvarionų šeimoje tęsiama ir perduodama iš kartos į kartą: Aistė yra smuikininkė, o jos brolis Justas Dvarionas – pianistas ir muzikos pedagogas. Jauniausi giminės atstovai taip pat tęsia muzikines šeimos tradicijas: Aistės dukra Ilona groja klasikine gitara, o jos brolio Justo dukra dainuoja ir smuikuoja. Kalbėdama apie įvairių kartų glaudų ryšį su muzika, menu, smuikininkė teigia, jog šeimos narius vienija šventas noras propaguoti bei skleisti senelio muziką. Pati Aistė visą laiką jaučia ypatingą ryšį su menu ir pasak jos, „būtent muzika yra mūsų esybė“.

„Grodamas scenoje, jauti norą duoti pozityvios energijos užtaisą“

Kai pradedame kalbėti apie paslaptingą ir subtilų muzikos atlikimo meną, mano pašnekovė papasakoja, jog svarbiausias yra ypatingas ryšys tarp kūrinio autoriaus, jį atliekančio menininko bei klausytojo. Juk žmogus, būdamas scenoje, savitai ir kas kartą vis kitaip suteikia informaciją apie save. Smuikininkė mano, jog nesvarbu, ar mes kalbėsime apie aktorių, ar apie muzikos atlikėją – visuomet, atliekant kūrinį, dalis perduodamos informacijos paliekama klausytojo vaizduotei, jo asmeninėms interpretacijoms. Paklausta apie scenos baimę, Aistė pasakoja apie tai, jog dabartiniuose muzikos universitetuose, pvz., Anglijos karališkoje muzikos akademijoje, netgi yra atskiros paskaitos studentams apie tai, kaip scenos baimės jaudulį „nukreipti“ tinkama linkme, t.y., atliekant kūrinį, siekti geriausio rezultato. Pati smuikininkė jaudulį prieš koncertą kartais vis dar jaučia ir apibūdina tai, „kaip mielą jausmą, kuris paskatina tik dar geriau susikaupti, tinkamai atlikti kūrinį“. Kai pradedame kalbėti apie muzikos klausytojus, mano pašnekovė pastebi, jog publika visada supranta ir priima nuoširdumą. Pasak Aistės, „grodamas scenoje, visuomet jauti kontaktą su publika – tam tikrą pakylėjimą ir norą duoti gerą pozityvios energijos užtaisą“.

„Muzikos atlikimo unikalumas ir atlikėjo asmenybė – neatsiejami dalykai“

Atliekant muzikinį kūrinį, svarbus ir interpretacijos momentas. Mano pašnekovė papasakoja, jog kūrinio interpretacija – tam tikras nuoširdus įsijautimas į kūrinį. Taip pat gyvoji kūrinio interpretacija svarbi ir todėl, kad kiekvieną kartą net ilgaamžes tradicijas turintis kūrinys gali skambėti subtiliai, originaliai. Aistė muzikos koncertus palygina su teatru: „muzikantai, kaip ir aktoriai spektaklio metu, – kas kartą atlieka vis kitą vaidmenį“. Pasak smuikininkės, labai svarbus yra muzikos atlikėjo įsijautimas į vaidmenį, kūrinio nuotaikos perteikimas. Juk kas kartą atlikėjo pasirodymas gali būti vis kitoks… Aistė pastebi, jog, interpretuodamas kūrinį, gali ne tik atskleisti savuosius pojūčius, bet ir klausytojams skleisti nuostabią nuotaiką bei požiūrį į gyvenimą. Taip pat Aistė Dvarionaitė – Beržanskienė įsitikinusi, jog muzikos atlikimo unikalumas ir atlikėjo asmenybė – tai neatsiejami dalykai. Šiai minčiai iliustruoti ji kaip pavyzdžius pristato nuostabias asmenybes ir muzikantus: violončelininką, dirigentą, mecenatą Mstislavą Rostropovičių, violončelininką Yo Yo Ma, vokalo meistrą Bobby McFerrin. Apibendrindama savo mintis apie muzikos interpretacijos meną, smuikininkė pažymi, jog visuomet turi būti sintezė: pagarba autoriui, jo sukurtam kūriniui ir publikai.

„Tėvynės meilė – tai meilė tarp jos žmonių“

Pradėjus kalbėti apie ryšį su gimtąja Lietuva, smuikininkė pastebi, jog, nors šiuo metu ir yra daug itin gabių lietuvių menininkų, savo srities profesionalų, garsinančių Tėvynę, mums visiems vis dar reikia stengtis, kad Lietuvos vardas būtų labiau žinomas kitose pasaulio valstybėse. Kalbėdama apie tautinį identitetą, lietuvybę, Aistė pacituoja savo artimo šeimos draugo literato ir poeto Sergejaus Kanovičiaus žodžius: „Meilė Tėvynei, visų pirma, yra meilė tarp jos žmonių“, kurie geriausiai atspindi pačios smuikininkės požiūrį į tai, koks turėtų būti kiekvieno žmogaus ryšys su gimtuoju kraštu. Taip pat, kalbėdama apie lietuvių tautinio charakterio bruožus, mano pašnekovė teigia, jog neretai tautiečiams trūksta optimizmo, šviesesnio požiūrio į gyvenimą ir vertybes. Pati smuikininkė dažnai prisimena savo mamos žodžius: „Šypsokis ir tau šypsosis…“, kuriuos galima kas kartą atsiminti ir taikyti kasdieniame gyvenime. Kalbėdama apie ateities perspektyvas, Aistė teigia tikinti, jog daugelis jaunų, talentingų žmonių, kurie šiuo metu išvyko iš Lietuvos, anksčiau ar vėliau sugrįš, ir visą prasmingą patirtį, įgytą kitose valstybėse, realizuos savojoje Tėvynėje. Baigdama mintis apie santykį su gimtuoju kraštu, smuikininkė pacituoja dar vieną jai itin artimą S. Kanovičiaus mintį iš poezijos knygos „Kelionmaišis“: „Man ir mano šeimai priklausantį turtą, vadinamą Lietuva, vežiojuosi kompaktiškai sudėjęs širdin – jokia muitinė neatims. Manau, kad vienintelė laiminga meilė be atsako yra meilė Tėvynei“.

„Supliuškusi“ legenda apie anglus

Didžiosios Britanijos sostinėje Aistė Dvarionaitė – Beržanskienė su šeima gyvena jau metus. Mano pašnekovė prisipažįsta, jog anksčiau jos pačios susikurta „legenda“ apie anglus, kaip apie itin konservatyvius žmones, supliuško. Smuikininkė papasakojo, kad, gyvendami čia, Londone, juodu su vyru susidraugavo su puikiomis anglų šeimomis. Pasak Aistės, „jos nuomonė apie anglus pasikeitė visu šimtu procentu“. Kalbėdama apie savo laisvalaikį Londone, Aistė džiaugiasi, kad jai kartu su šeima patinka bendrauti ir šauniai leisti laiką su fotomenininkės, foto žurnalistės Almos ir skulptoriaus Aleksandro Aleksejevų šeima, kurie ją žavi savo kūrybiniu įkvėpimu, tarpusavio ramybe ir harmonija.

Pasakodama apie Anglijos žmonių kultūros ypatybes, smuikininkė pastebi, jog jai labai patinka anglų bendravimo kultūra, tarpusavio supratimas ir pagalba, šiluma. Aistę žavi anglų šypsenos veide, atvirumas naujoms idėjoms, tolerancija įvairioms kultūroms, didžiulė pagarba tradicijoms. Gyvenant Londone, muzikę kas kartą džiugina ir stebina tai, kad žmonės šypsosi ir dalijasi gera nuotaika.

Paklausta apie anglų šeimoms būdingas vertybes, vaikų auklėjimą, Aistė Dvarionaitė – Beržanskienė pastebi, jog mokyklose yra labai svarbus tėvų ir mokytojų bendravimas ir kolektyvinis darbas vaikų labui. Taip pat ją džiugina tai, kad kai kuriose anglų šeimose vis dar „gyva“ ir stipri meilė muzikai: daugelis vaikų jaučia artimą ryšį su muzika, groja įvairiais instrumentais, o užaugę nepamiršta šios gražios tradicijos ir radę laisvą akimirką, susirenka bei muzikuoja namuose. Iš tiesų, smuikininkę maloniai stebina tai, kad kai kurių anglų namuose vis dar gyvos senosios namų muzikavimo tradicijos. Taip pat Aistė pasidžiaugia, kad čia, Anglijoje, gali mėgautis savo mėgstamais užsiėmimais: su šeima važiuoti prie jūros, leisti laiką nuostabiuose Londono parkuose. Muzikę žavi tai, kad Anglijos parkams būdinga natūralios gamtos ir subtilių architektūros detalių harmonija. Baigiantis pokalbiui, Aistė prasitaria, jog mieliausia vieta Lietuvoje yra ir bus tėvų namai. Pasak jos, „ten visuomet be galo gera grįžti…“.

Aistės Dvarionaitės – Beržanskienės biografijos faktai (anglų kalba)

Aiste Dvarionaite was litterally born into the world full of sounds
of music as she belongs to one of the most famous dynasties of musicians of
Lithuania – that of the Dvarionai dynasty. Both her paternal grandparents
had been piano professors at Vilnius Musical Academy, and not only: the
grandfather, Balys Dvarionas, was also a known composer and the Vilnius
Philharmonic Symphony orchestra conductor. Her father – Jurgis Dvarionas – is a well-known professor of violin at the same Academy as well as a
performer. No wonder, that Aiste has followed in his footsteps. Aiste has
started playing with various Lithuanian and international orchestras and
giving recitals since the age of six. She has played for the lovers of
music in many countries. While still a student at the National Čiurlionis School of Art and later at Lithuanian Academy of Music and Theatre, she was
learning mastery under the guidance of many famous violinists: Prof. Zenon
Brzewski, Prof. Alexander Fisher, Prof. Marina Jashwili, Prof. Wolfgang
Marschner, Prof. Sergey Kravchenko. She has participated in many
international projects and has taught at international seminars in Russia,
France, Germany, Belgium, Poland and Spain. Aiste Dvarionaite is a holder of
a number of prestigious awards, both local and international. Aiste is an
experienced pedagogue – she has been teaching violin at the National
Čiurlionis School of Art in Vilnius and had passed her mastery to many
students who, in their turn, are getting distinctions at various
competitions. Aiste Dvarionaite bewitches her listeners by the warmth and
elegance of her playing, as well as by the highest artistic level of
frazing. “Music is the essence of my life”, says Aiste.

***