Londone gyvenančiam Rokui Daruliui fotografavimas – darbas, hobis, aistra ir nuolatinio tobulėjimo šaltinis.

Neseniai „London Middlesex University“ Fotografijos bakalauro studijas baigęs Rokas jau yra surengęs begalę darbų parodų, pristatęs fotografijų kompozicijų, kurios stebina savo profesionalumu ir subtilumu. Fotografas įkvėpimo semiasi iš savo gyvenimiškos patirties ir planuoja naujus projektus, o viskas prasidėjo nuo tada, kai senelis Rokui į rankas davė KIEV fotoaparatą…

Trumpai papasakok, kada ir kokiomis aplinkybėmis susidomėjai fotografijos menu?

Mane visada žavėjo įdomios nuotraukos, bet anksčiau niekada nebuvo kilusi mintis tuo užsiimti. Savo susidomėjimo fotografija pradžią, turbūt, galėčiau įvardinti tą momentą, kai apžiūrinėjau senelio KIEV fotoaparatą ir senelis pasiūlė man jį padovanoti. Seni fotoaparatai man visada buvo labai gražūs estetiškai ir tokie yra iki šiol. Po truputį kaupiu įvairių senų aparatų kolekciją, dažniausiai – iš sendaikčių parduotuvių. Gavus šia dovaną, man labai parūpo išmokti naudotis tuo aparatu, o kadangi tai visiškai analoginis fotoaparatas ir visus nustatymus reikia atlikti pačiam, teko išmokti ir suvokti, kaip veikia fotografija iš esmės, nuo pradmenų. Tuomet susidomėjau fotografija ir buvo ilgos valandos skaitymo… Štai nuo to viskas ir prasidėjo.

Kokiu fotoaparatu padarei savo pirmąsias nuotraukas?

Būdamas mažas, esu fotografavęs su atostogų „muilinukėm“, bet pirmąsias,, sąmoningas nuotraukas nuo tada, kai pradėjau domėtis fotografija, atlikau su „Kiev“, vėliau – „Zenit“ aparatais. Naudoju labai daug ivairių formatų aparatų, vieni – darbui, kiti – laisvalaikiui, bet „Zenitas“ vis dar yra šiame sąraše. Aš labai mėgstu jų optiką.

Tau fotografavimas – darbas, laisvalaikis, o gal – gyvenimo būdas?

Fotografija yra mano hobis, aistra ir darbas. Viskas savaip susimaišo į vieną. Kartais komerciniai darbai suteikia daugiau malonumo nei asmeniniai projektai ir atvirksčiai. Man tai nėra gyvenimo būdas, nes nesu iš tų, kurie nuolat su savim tamposi fotoaparatą ir fotografuoja viską aplink. Mano nuotraukose, dažniausiai už kadro, yra nemažai planavimo ir, prieš fotografuojant, man reikia pasiruošimo. Fotografijoje mane domina žmonės. Žinoma, fotografuoju ne tik juos, nes sudomina įvairiausi dalykai, todėl ir darbų būna įvairių, bet realizuoju save tik fotografuodamas žmones.

Kaip gimsta fotografijų kompozicijos? Papasakok, kaip gimė idėja parengti „Smoking men“ ir „Moustache“ fotografijų kompozicijas?

Didžiąją dalį laiko, rengiant tokius projektus kaip šie, reikia skirti aplinkos stebėjimui, domėjimuisi ir tinkamos žmonių grupės pasirinkimui. Projektas negali būti įdomus, jei nebus jokios su juo susijusios istorijos. „Smoking Men“ gimė gana netikėtai – tai buvo projektas universitetui, kurio užduotis buvo parengti portretų seriją tema „grupė žmonių“. Interpretuoti buvo galima laisvai, rinktis kas ir kaip sieja tos grupės žmones. Turėjau susikūręs „vaizdą mintyse“, kaip tai turėtų atrodyti ir rinkausi rūkančiuosius pagal tipažą, kurį, mano nuomone, jie atitiko. Ne visi fotografuotieji pateko į projektą ir ne visiems patekusiems užteko vienos fotosesijos, kadangi labai aiškiai žinojau, kaip noriu šiuos žmones perteikti. Taigi rezultatas yra bendras mano ir rūkančiųjų darbas.

„Moustache“ – mano baigiamasis fotografijos bakalauro darbas. Aš pusę metų ieškojau tinkamos žmonių grupės šiam projektui, kol atradau „Londono ūsuočių“ klubą. Atradus dominančius žmones projektui, darbas tik prasideda. Tuomet būna daug planavimo ir organizavimo, reikia su jais susipažinti, įkalbinti dalyvauti projekte, suorganizuoti fotosesijas. Pati stilistika nemažai keičiasi projekto metu, bet labai svarbu išlaikyti ta patį stilių visose nuotraukose, kad projektas atrodytu vientisas. Visą projektą nuo pradžių fotografavau dviem labai skirtingais stiliais, kol pajaučiau, jog šis, kurį pateikiau galutiniame projekto variante, yra labiausiai tinkamas. Visas darbas vyko gana lėtai, fotografavau juostelėmis ir vidutinio formato fotoaparatu, tad ir kompozicijos gana klasikinės, jas tenka pritaikyti prie darbo įrankių ir atvirksčiai.

Tavo nuomone, kokiose erdvėse yra geriausia rengti fotografijų parodas?

Erdvė turi būti jauki, atmosfera – maloni. Erdvę reikia parengti, jog ji derėtų su parodos stilistika ir papildytų parodos nuotaiką. Eidami į parodą, žmonės visada nori smagiai praleisti laiką, jei kalbame apie atidarymą. Ir reikia nepamiršti apšviesti darbus bei pakabinti juos patogiose vietose. Galerijose visa tai padaryti yra paprasčiau, bet smagiausia mano paroda visgi buvo erdviame lofte/ fotostudijoje su gyva muzika.

Kadangi esi menininkas, norisi pasmalsauti, kas yra tavo įkvėpimas?

Savęs menininku nelaikau ir netgi labai klausiamai žiūriu į sąvoką „menas“. Man mieliau skamba tiesiog „fotografas“. O įkvėpimas ateina praktiškai iš visur. Manau, kad labai svarbi yra bendra gyvenimiška patirtis. Menas būna įvairus, vizualinis, idėjinis. Šiuo metu mane labiau domina ne kurti istorijas, o atrasti, pateikti įdomius žmones ir su jais susijusias istorijas, kurie nėra labai pastebimi. Kartais užtenka susipažinti su vienu žmogumi ir iš to gimsta idėja projektui.

Studijų metus praleidai „London Middlesex University“. Trumpai papasakok, kokia buvo studijų specifika? Kas tave labiausiai nustebino, o kas paliko didžiausią įspūdį?

Man patiko visiškai kitokia mokymo metodika bei techninė bazė. Stebuklų čia, kaip ir bet kokiame kitame universitete, nėra. Gali išmokti tiek, kiek įdėsi darbo. Džiugu tai, jog, turint noro, yra visos galimybės surasti žinias, išbandyti, pasiklausti. Visos projektų užduotys orientuotos į realius užsakymus, kuriuos reikia mokėti atlikti dirbant fotografu. Londone fotografai dirba labai siaurose srityse, dažnas fotografuoja tik tam tikrus dalykus, siauram klientų ratui, todėl įdomu buvo išbandyti ivairių projektų, bet kartu turėti laisvę daryti tai, kas patinka.

Rokai, tau teko gyventi Lietuvoje, Dubline, Čikagoje, o dabartinė stotelė – Londonas. Ar pavadintum save kosmopolitu?

Per dvylika mokymosi metų mokyklą keičiau devynis kartus, nepamenu ar esu vienoje vietoje gyvenęs ilgiau nei tris metus. Per tris metus Londone jau pakeičiau keturias gyvenamas vietas ir rudenį vėl laukia kraustymasis. Lietuva man visada bus namai, nors stabilios gyvenamos vietos šiuo metu ir neturiu. Gal ir galima pavadinti kosmopolitu, gal – keliauninku.

Ką tavo fotografijos darbams duoda tai, kad su gyveni Londone?

Londono aplinka duoda labai daug įtakos fotografijos suvokimui. Šis miestas prisotintas įvairių kūrybininkų, dėl to yra labai aukšta kūrybinė kartelė, norint čia dirbti. Parodos, galerijos, aplinka ir aukštas darbų lygis verčia nuolat žiūrėti tik į geriausius ir mokytis iš jų, čia visada lieka jausmas, jog yra kur tobulėti. Kitas pliusas yra toks, jog rinka čia tokia milžiniška, kad galima rasti terpę savo darbams, kad ir kokie neįprasti jie būtų.

Drįsčiau teigti, jog Londonas – stilingų žmonių miestas. Ar pats stengiesi būti madingas/ stilingas?

Londone labai daug įvairių žmonių. Madingas būti nesistengiu, bet įtakos aprangai šis miestas tikrai turi. Būnant čia, pasikeitė mano požiūris į stilių, bet tempai ir atstumai čia milžiniški, tad labai svarbu ir patogumas. Dirbant dažnai tenka daug judėti, kelius „brūžinti“ į žemę ir tampyti įrangą, tad stilingų ir pasipuošusių fotografų įvaizdis lieka filmuose ir vaizdo klipuose.

Tau teko fotografuoti nemažai lietuvių. Kokius išskirtinius lietuvių modelių bruožus galėtum paminėti?

Profesionalūs lietuviai modeliai puikiai dirba ir išskirti jų negalėčiau, bet lietuviai dažnai turi tam tikrų charakterio savybių, kurias dažnai galima pastebėti: kuklumas, santūrumas. Jokiu būdu priskirti to lietuviams negalima, nes tai – individualios charakterio savybės. Man čia tenka dirbti su įvairių tautybių žmonėmis ir neretai iš tiesų tautybė atspindi charakterį. Aš pats esu gan tylus, lėtas ir ramaus būdo, tad gal dėl to randu bendrą kalbą su lietuviais.

Kokias Londono vietas, laisvalaikio praleidimo būdus rekomenduotum neseniai i UK atvykusiam jaunam žmogui?

Brick Lane, Rytų Londonas, galerijos. Taip pat nebijoti lietuvių, nes čia labai daug idomaus ir studijuojančio jaunimo, jie žinos, kas, kur vyksta ir greitai atsiras veiklos.

Londone gyveni pakankamai ilgai. Kokios britų kultūros ypatybės tave žavi, o kas vis dar stebina?

Mane žavi britų mandagumas, angliškas aprangos stilius bei subtilus humoras. O vis dar stebina amžinos transporto problemos bei tragiški klientų aptarnavimo skyriai. Praktiškai visų firmų: telefono, interneto, elektros ir taip toliau. Aš suprantu, jog žmonių skaičius čia visai kitas bei darbo krūviai didesni, bet, susidūrus su problemomis, pasiilgstu Lietuvos paprastumo.

Lietuvoje labiausiai pasiilgsti…

Juokingų atstumų, maisto, atostogų. Ir dažnai smagu, išėjus į miestą, sutikti pažįstamų veidų.

Pabandykime nuspėti ateitį. Tavo tikslai, siekiai, kūrybos vizija?

Aš dar tik pradedu, tad – viskas priešaky. Manau, kad skirsiu daug laiko ir darbo toliau save tobulinti, vystyti suvokimą. Apšviesti ir komponuoti galima išmokti, bet be viso to gera fotografija turi būti brandi, o tam reikia daug laiko. Dabar plečiu savo portfolio, ką tik užbaigiau porą užsakymų, mąstau apie kitą asmeninį projektą ir ruošiuosi trumpam paatostogauti. Grįžus į Londoną, vėl pilnu tempu pasinersiu į veiklą. Tolimesnius planus sunku nuspėti.

Žmogus (ar žmonių grupė), kuriuos tikrai labai norėtum matyti savo modeliais?

Šį klausimą svarstau jau kurį laiką. Kai atrasiu, kas mane labai sudomins, pasistengsiu prikalbinti pozuoti.

Dėkoju už pokalbį.

Su Roku kalbejosi Rimantė Kurkauskaitė

Nuotraukų autorius: Rokas Darulis

***