Draugas britas man kažkada pareiškė, kad visi lietuviai žaidžia krepšinį, studijuoja ekonomiką ir rūko Kent‘ą. Lyg to būtų negana, prieš kelias dienas jis man papriekaištavo, kad mūsų nuostabiajame Notingeme iš kažkur atsirado dar daugiau žaidžiančių krepšinį, rūkančių kent‘ą ir ekonomiką studijuojančių lietuvių. Skubu išsiaiškinti, kas dar prisijungė prie mūsų, „pabėgėlių”  ir kaip jie jaučiasi čia.

Pirmąjį pakalbinau Jokūbą, su kuriuo susipažinau Notingemo lietuvių bendruomenės organizuotose naujokų priėmimo išgertuvėse. Žinoma, juokauju, negėrėm mes ten. Visai ne. Jokūbas atkeliavo iš pačios Lietuvos sostinės ir dabar studijuoja industrinę ekonomiką (bet nežaidžia krepšinio ir nerūko). Taigi pakviečiau jį prie bokalo alaus išsipasakoti man, kaip jam čia sekasi. Paaiškėjo, kad Jokūbas metelius prieš tai studijavo ekonomiką Lietuvos universitete. Tiesa, kuriame universitete, jis taip ir neišdavė. Išvažiuoti į išsvajotąją Angliją Jokūbas planavo nuo dešimtos klasės, tad po pirmų studijų metų prisiminęs savo seną svajonę, išrūko į lietingąją salą. Pirmakursis pasiguodė, kad čia atvažiuodamas jis tikėjosi gerokai daugiau. Pasak jo, vertinant iš akademinės pusės, Lietuvos universitete jis gavo lygiai tą patį, taigi nieko „mandresnio” jis čia nesurado. Tačiau Jokūbas paskubėjo pridurti (turbūt supratęs, kaip ką tik pa-anti-reklamavo savo universitetą,) kad taip jaučiasi, nes antrus metus girdi panašias paskaitas. Vaikinukas pasidžiaugė, kad  jam labai patinka „popaskaitinių” užsiėmimų gausa, tad jis nė kiek nesigaili palikęs studijas Lietuvoje ir atvykęs į Notingemą. Patinka Jokūbui bendrauti su įvairių tautybių studentais ir net su pačiais britais, nors, pasak jo, jie nebuvo jam itin svetingi. Na, o čia mūsų pokalbis apie studijas nutrūko – kiek pamenu, vėliau diskutavom apie naktinių klubų kokybę Anglijoje, o dar vėliau – turbūt apie Rusijos įtaką Jungtinėms Tautoms, tiksliai nepamenu.

Kelioms dienoms praėjus po šio pokalbio išvykau į Londoną pasilinksminti. Ir kaip tyčia ten sutikau pirmakursį Rapolą, kurio irgi paklausinėjau apie studijas ir įspūdžius svečioje šalyje. Su Rapolu teko kalbėti truputį rimtesniu tonu, nes į mano blevyzgas jis dažnai atsakydavo pašaipia šypsena. Matyt, Rapolas rimtesnis žmogus už mane, o apie rimtus žmones rimtai ir rašyti reikia. Jis studijuoja Westminister universitete fotografiją (ne ekonomiką! Še jums, prakeikti stereotipai !). Pasak Rapolo, jo lūkesčiai išsipildė su kaupu: bendrakursiai draugiški, mokslai itin naudingi (sakė, kad jis jau spėjo  įsitikinti) ir labai daug įdomios veiklos. Tiesa, manau, kad verta pridurti, jog Rapolas jau ne pirmus metus gyvena Londone, bet tik šiemet pasiryžo studijuoti. Anglijoje jam gyventi patinka, bet pats Londonas vargina: spūstys, minios žmonių, pernelyg dideli atstumai. Kai paklausiau, ar nebuvo gaila palikti Lietuvą, jis man atrėžė, kad šis klausimas kvailas ir kad nieko jis nepaliko -  daug dar kur ruošiasi pagyventi. Tiesa, būsimasis fotografas be galo daug dirba, skaito net naktimis, nuolatos lanko parodas, fotografuoja – žodžiu, kitai veiklai net neturi laiko. Tai taip ir pabaigėm pokalbį (aš pasijutau kalta, kad turiu laisvo laiko, jį švaistau ir nesu toks rimtas žmogus).

Teko kalbėti dar su keliais pirmo kurso studentais, atvykusiais studijuoti į Angliją, bet visų mintys buvo panašios. Nė vienas neverkė – kaip aš tikėjausi – kad pasiilgo mamos, kad nesupranta kalbos, kad nori namo ir kad nepatinka mokytis. Nė vienas nejautė jokių „pirmakursiškų” kančių – atvirkščiai, visi džiaugėsi patirtimi kitoje šalyje, kuri, pasak jų, tikrai pravers gyvenime.

Taigi taip ir pasakiau savo draugui britui ir dar pridūriau, kad teks priprasti prie lietuvių gausos, nes juk mūsų tautiečiai žingeidūs ir nebijo iššūkių (žinau, kad nuskambėjo itin nacionalistiškai, bet juk tai tiesa), tad universitetuose jų tikrai nesumažės!

Įspūdžiais pasidalino Agnė Mileikaitė

***