Vyrai, susiimkit! Jei vieną dieną žemėlapyje nerasite Lietuvos – tai bus jūsų kaltė.

„Sėkmės istorija“ taip buvo pavadintas vienas straipsnis apie lietuvaitę, nutekėjusią į Graikiją. O tokių straipsnių skaičiau ne vieną. O tokių lietuvaičių – šimtai. Naivu būtų galvoti, kad vyras iš už jūrų marių yra laimingos santuokos garantas. Bet va ima, ir suvilioja.

Maža to, kad negalime pasigirti saulėtu dangum, mūsų padanges temdo giliai įsišaknijęs patriarchatas ir visų geidžiamos „Olialia“ pupytės.

Išlepinti esat, brangieji. Ir kas jums sakė, kad aukšta, liekna, ilgaplaukė blondinė, kuri moka skaniai gaminti, vikriai tvarkyti namus, ir turi aukštojo mokslo diplomą, – kas jums sakė, kad tai – norma? Tai ne norma, tai – lobis.

Na taip, mes – gražiausios. Ir pačios tai žinom. Tačiau tikriausiai eilinį penktadienio vakarą tarp lietuviškų grožybių paganęs akis, tūlas runkelis ima manyti, jog jis nusipelno tobulos moters. Ne duok diev, bus kokia šleiva, žiopla ar šiaip vidutinė. Taigi, įsitikinęs, jog vertas geriausios, vyras išpučia krūtinę, išskleidžia sparnus, taip lyg sirgtų pažastų uždegimu (dažnai sparnai netyčia kliudo kokią kelyje pasimaišiusią mergaitę – bet ši turėtų tik džiaugtis, juk taip gali pajusti tikrą vyrišką jėgą), ir leidžiasi į medžioklę. Jokio rafinuotumo – užtenka nupirkti kokteilį, pasakyti banalią frazę, ir mergaitė turi plot katučių iš džiaugsmo, jog buvo pastebėta. Gal, Jis teiksis parsivežt ją nakčiai, o gal net vieną dieną nusives prie altoriaus, pažadėdamas ne tik savo ranką ir širdį, bet ir šventai tikėdamas, jog moteris bus dama svečiuose, šeimininkė virtuvėje, ir kekšė lovoje, kuri niekad neuždavinės JOKIŲ klausimų per krepšinio varžybas. Lietuvė ištekėjusi už musulmono, dažniausiai aplinkinių nustumiama į bendruomenės užribį. Pažįstu ir tokių, kurie geltonkasę juodaodžio žmoną akmenim užmėtytų. O patys lietuviai, barzdočiai, pilvočiai, ko taip siuntat? Valytojos, virėjos, net kekšės gauna atlyginimus. Bet jei esi lietuvio žmona, tau tenka garbė viską daryti už dyką (tuo pat metu eiti į darbą – taip pat norma). Vardan meilės, vardan vyro, vardan Lietuvos. Pasiuskit jūs su savo stereotipais ir alaus reklamų iliustruotomis fantazijomis.

Visur visko būna, kalbėsiu banaliai sakydama „užsienyje“ – tačiau yra visuomenių, kur šnairai nežiūrima į vyrą, išėjusį tėvystės atostogų. Italai tokie gražbyliai, kad širdis sąla. Musulmonai sako: „Nenori nedirbk. Jei dirbi – alga tik tavo.“ Ach, o rafinuotų malonumų asai prancūzai…? Pasaulyje pilna visokių vyrų. O lietuvės, pavargusios stengtis, gali pasirinkti kažką kitą.

Vyrai , susiimkit.

***