Sena gera tiesa – gerai ten, kur mūsų nėra. Lietuvoje mėgstamiausia pamoka buvo geografija, kaip spurdėdavo širdis žvelgiant į ant blizgaus popieriaus išdėliotą pasaulį! Medine lazdele mokytoja baksnodavo išsirangiusias upes, kalnus, dykumas ir miestus. „Paryžius. Milanas. Londonas“ o man net skruostai iškaisdavo, įsivaizduojant save vieną dieną nerūpestingai žygiuojančią romantiškų didmiesčių bulvarais. Nenorėjau būti turistė. Pasaulyje troškau jaustis kaip namie.

Pavargusi po darbo vos pavelku kojas, abejingai praeinu suvenyrų prekeivį, iš šūkaujančio vaikino pasičiumpu nemokamą laikraštį, kol mane sustabdo pro šalį ėjęs turistas su žemėlapiu rankose: „atsiprašau, gal žinote, kur yra Big Benas?“  Cha, aišku žinau. Ant priešais stovinčio namo parašyta „Oxford street“. Pirštu parodau tą patį užrašą turisto žemėlapyje, ir tušinuku nubrėžiu kelią iki didžiojo laikrodžio. Jaučiuosi čia kaip namie. Tik Big Benas kažkodėl nebedžiugina.

Dabar per geografijos pamokas mokytoja galėtų dėti raudonus taškelius – kiek mūsų, lietuvių, pasklidusių po visą pasaulį, besivaikančių svajones? Daug laikraščių pirmų puslapių vertų „sėkmės istorijų“, bet dar daugiau gyvenimų, apie kuriuos nutylima. Nes ir pasakose, išėjęs į pasaulį laimės ieškoti, trečias brolis Jonas visada susiduria su nematytomis kliūtimis.

Visos tos gatvės, žmonės, kultūriniai paminklai ir kvapą gniaužianti architektūra negali duoti vieno svarbaus, kitiems gal snobiško dalyko – statuso. Lietuvoje aš buvau pažangi teisės studentė, o čia tik mergaitė iš rytų Europos, vieną dieną svajojanti turėti daugiau. Kas kartą po darbo plaudama grindis galvoju apie savo diplomą. Ir nieko nestebina nei daktaro laipsnį turintis šiukšlių išvežiotojas iš Rumunijos, nei statybose dirbantys teisininkai, nei aukštąjį išsilavinimą turinti valytoja. Atvykus į kitą šalį dažniausiai viską tenka pradėti nuo nulio. Vieniems statusą kompensuoja skaičiai banko sąskaitose, kitus ištinka vertybinė krizė, treti nusprendžia viską mesti ir išsikrausto į kokią negyvenamą salą Filipinuose, tačiau, labiausiai gaila tų, kurie tiesiog gyvena nesusimąstydami „Kas aš esu? Kur aš einu?“

Ir nesakau, kad man blogai.  Nors kartais ir ne viskas gerai. Tačiau svarbiausia atsakyti sau į klausimus ne tik iš kur atėjai, kur esi, bet ir tai – koks galutinis tavo kelionės klejonės tikslas.

***