Jaunimas yra viso pasaulio varikliukas. Su tuo varikliuku ateina ir daug idėjų, daug minčių, naujo gyvenimo būdų ir atradimų. Vienus saviraiškos būdai „veda” netgi prie iškrypimo, bet kiekvieną žmogų mes išgirstam sakantį, kad „o kai buvau mažas, buvo gerai, o dabar…”. Kad ir kokias idėjas mes skelbtume, visad reikia prisiminti toleranciją. Šiomis dienomis emigrantai paverčia savo gyvenimą į trijų minučių istoriją prie kiekvieno lietuvio stalo ir kalbėdami įsivelia į kažką beprasmio. Aišku, mes – gyvi sutvėrimai su savom tiesom ir sunku būtų kažką pakeisti, bet negerumo faktorius žengia tada, kada žmogus pradeda savo tiesomis „liesti” ir kitą, šalia esantį asmenį.

Lietuvos „gatvės” judėjimas prasidėjo po Nepriklausomybės. Vieniems tai buvo laisvės išraiška, o kitiems – tai, kuo jie tikrai gyvena. Pradininkais galime drąsiai vadinti „SEL” ir „Pompa” grupes. Žinoma, jų buvo ir daugiau, bet šios grupės labiausiai išsiskyrė ir buvo žinomos visuomenei dėl savo naujų idėjų skelbimo. „SEL” tais laikais žinojo, tai, apie ką kiti tylėdavo ir vieniems tai buvo priimtina, kitiems – nelabai. Grupė „Pompa” taip pat buvo žinoma, bet ji turėjo daugiau savo rato klausytojų. Kiek dabar žinoma, „SEL’as” pasuko visai kitais keliais nei jo pirmoji muzikos šaka, bet vis dar i išliko nenuspėjamu ir įdomiu žmogumi. Abi grupės buvo iš Vilniaus ir „po ta pačia leidybine kompanija”. Prieš porą metų (2007 m.) buvo išleistas pagarbos albumas „Pompai”, kur jų senos dainos buvo atliekamos naujai su dabartiniais Lietuvos hip hop’o meistrais (Messiah, Mina, Yga, …).

Vėliau atėjo „G&G Sindikato” ir „Konekto” laikai su Banjoom priešaky. Remiantis nerašytais faktais, galime dar karta drąsiai teigti, kad „G&G Sindikatas” buvo tikro repo pionieriai Lietuvoje. Beje, šias dvi grupes siejo vienas žmogus – Pushas. Pushas atstovavo grupei „Zenitas” (vėliau pasivadinusiai – „Konektu”) tol, kol visų keliai išsiskyrė ir susipynė tam pačiam Vilniuje. Dar vėliau buvo didelės bangos, kurios atnešė sunkiai repo labui dirbančius vilniečius „Šmėkla & Vaiper”, klaipėdietį „Karoona”, marijampoliečius „Ganja cru” ir kitus. Tuo metu pradėjo ryškėti ir rusiško repo stilius Lietuvoje.

Dabar „Urban” kultūrai atstovaujančių ir ją mėgstančių žmonių vis daugėja. Lietuvos „Urban” centras – Vilnius. Tikriausiai kiekviena sostinė valstybėje bus priskiriama prie „Urban” taškų, nes visuose miestuose „verda” didelis kultūrinis gyvenimas, o stiliaus atstovų vis daugėja.

Lietuvoje situacija kartais tampa gan juokinga. Kadangi esu gyvenęs tarp tokios kultūros žmonių ir su jais susipažinęs, galiu tvirtai teigti, jog tik labai mažas procentas buvo „gyvenimo nepamiltų” žmonių. Dažnai matau, bendrauju ir su senyvo amžiaus žmonėm. Jiems „gatvės”” kultūra (daugiausia rūbai) atrodo labai „chuliganiškai” ir jie mano, kad visi vaikinai ir merginos apsmukusiais, apkarpytais džinsais ir laisvesniais marškinėliais – yra „narkomanai”. Deja, tikrai klysta. Daugelis „chuliganų” studijuoja universitetuose ir laisvalaikiu rašo eiles. Jie renkasi pastatų energetikos, anglų filologijos, geografijos mokslų studijas. Dažnas iš jų vaikystėje labai gerai rašydavo rašinėlius ir eilėraščius ir tik dabar nori juos perteikti savaip. Jeigu „įlysime” dar giliau – pastebėsime, kad vienas geriausių šių dienų MC Messiah yra lyrinis genijus ir turi ryšių su vienu garsiu Lietuvos rašytoju.

„Urban” bendruomenė dažnai „plaka” kartu su rasinės lygybes ir kitokiais judėjimais. Senais laikais buvo lengva apginti šią kultūrą, jos narius, jų muziką, šokius ir kitus saviraiškos būdus. Dabar valdžią „paėmė” pinigai ir įrašų kompanijos, todėl apginti šią kultūrą kaip intelektualią – gan sunku. Bet kam ją ginti, jei supranti jos šaknis ir kas ji iš tikrųjų yra? Žinoma, norisi parodyti tėvams, seneliams ar „nusistovėjusiai” Lietuvos „treningų” kultūrai visai kitokį mąstymą ir visas gražias šio gyvenimo būdo puses.

Lietuvos emigrantai šiais laikais gan daug prisideda prie muzikinių madų propagavimo, vien grįždami atgal į Tėvynę ir atsiveždami vis naujo stiliaus dalelę iš jų dabartinės valstybės. Lietuva taip pat turi daug talentingų „Urban” kultūros atstovų, kurie emigravo į užsienį vien dėl to, kad turėtų už ką „pragyvent”, bei kartu ir kurti muziką, kurią jie myli, ko jie nesugebėtų Lietuvoje. Geriausias pavyzdys būtų „M.I.R.A.Z.H. Squad’o” nariai iš Jonavos, kurie yra išsimėtę po visą pasaulį: kai kurie pasilikę Lietuvoje, kai kurie keliauja po Europą, kai kurie yra Didžiojoje Britanijoje ar Kanadoje. Iš šio talentingo jaunimo kartais vis išgirstame kažką naujo, bet tai dažniausiai būna solo kūriniai. Didžiausias dėkui A. Mamontovui, kuris „gatvės” kultūrai davė tiek daug, ko „neaprėpsi” ar „neapžiosi”. Viena iš jo įgyvendintų idėjų – „Gatvės muzikos diena” rodo, koks susidomėjimas yra šia kultūra ir kiek daug atšakų ji turi. Ji parodo ir kiek talentingų muzikantų mes turime, kuriems nereikia fonogramų pagalbos. Kai kuriems nereikia net ir televizijos – svarbiausia, kad klausytumėme ir mėgautumėmės jų sukurta muzika. Liūdna iš dalies, kad Tėvynė dažnai nepastebi talento ir apsiriboja grožiu, bet tai tik atspindi visuomenės muzikinį skonį.

Hip hop’o koncertų per porą metų vyksta vis daugiau. Dabar žmonės gali rinktis ir eiti ne į vieną, o kartais net į porą vakarėlių per savaitgalį. Prieš du metus visi džiūgaudavo, jei būdavo nors pora vakarėlių, per mėnesį, skirtų šiai kultūrai, o dabar pasirinkimas būna kartais netgi pora vakarėlių per dieną. Kartais žmonės netgi pykstasi, nes pasirinkimo yra labai daug, o žmonių, kurie mėgsta visa tai – gan ribotas skaičius. Kai kurių vakarėlių „sumos jiems nepatinka, kai kur jie tik ateina susitikt su draugais, o kai kam atlikėjai dažnai būna ne prie širdies. Kalbant apie Londoną, čia irgi būta tokio koncerto kaip „Culture Jam”. Pats ten lankiausi – labai šaunus projektas ir puikūs atlikėjai buvo pakviesti jame dalyvauti. Bėda yra tik ta, kad labai nedaug žmonių susirinko pamatyti tokio „gėrio”. Dar vienas lyrinis genijus Svaras buvo tarp atlikėjų 2008 metų projekte ir atliko visiems gerai žinomas dainas. Aš, kaip šio kultūros atstovas, žinoma, žinojau visus jo dainų žodžius, nes „prasisuka” ir pas mane kartais „Sindikato” albumai. Deja, retas šalia stovėjęs žmogus žinojo žodžius. Taigi netgi iš tų nedaug atėjusių žmonių buvo gan mažai tokių, kurie tikrai žinojo atlikėjus, kuriuos pamatė ir išgirdo. Čia tikrai nėra nieko blogo, bet tada kyla klausimas, kur dingo tie žmonės, kurie per „Radiocentro” apdovanojimus kartu dainavo ir kartu lingavo pagal tą muziką?

Užsienio atlikėjai, pasirodantys Lietuvoje, beveik visados sulaukia pilnutėlės salės ir šilčiausio palaikymo, kokį tik tėvynainiai gali duoti. Bilietų kainos, žinoma, kai kam būna nelabai „įkandamos” ir, palyginus su kitomis valstybėmis, man netgi leido „išsprogdint” akis. Vienos užsienio grupės Lietuvoje pasirodymas kainavo nuo 40 litų už įėjimą, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje kainos buvo tik po 8 svarus. Viskas atrodo panašiai: panašus žmonių skaičius susirenka ir koncertas konkrečios grupės būna tik vienas toje valstybėje. Čia daugiau gal reikėtų kreiptis į organizatorius, nes jie daugiau „nusimano” apie kainas ir apie tai, kur apgyvendinti atvykusius iš užsienio atlikėjus.

Įžengdami į naujo „rep’o” erą, pastebime, kad naujų atlikėjų atsirado daugybė. Anksčiau galėdavai išvardint šio žanro atlikėjus, lenkdamas pirštus, ir pavadinti juos Lietuvos repo elementais: Pushaz davė gatvės gyvenimo pamokų, Svaras kūrė unikalias metaforas, maišydamas jas su šių dienų įvykiais ir psichologija, Uzi buvo Lietuvos „gangsteriai” ir t.t. Dabar turime tokias grupes kaip „Šiaurė”, kurie atstovauja jazz/funk bendruomenei, turim „Messiah”, turim daug gerų „freestyle’o” meistrų, tokių, kaip Liežuvis, LiL, Bi0. Tokie puslapiai, kaip „Frype.lt” yra „užtvindyti” naujų atlikėjų kūrinių ir tai tik rodo, kad šio žanro populiarumas tik didėja. Naujų vėjų „įneša” kasmet pasirodantys nauji atlikėjai – Dada, Projekt undersky ir kiti.

Buvau „susidūręs” su tokia situacija, kai vienas „underground’o” atlikėjas iš Anglijos lankėsi Lietuvoje ir susipažino su tokiu „DJ Sezzy”. Jam pasirodė, kad šis atlikėjas yra juokingas ir pagalvojo anglas, kad mes kuriame būtent tokią muziką. Ir dažnas lietuvis galvoja, kad Lietuvoje „išskyrus” „Sindikato” ir „JBC” nieko nėra – klystate. Yra daug talentingų atlikėjų ir ne vien „Urban” bendruomenėje. Jeigu esate Vilniuje, tikrai rasite „taškų”, kur galėsite „pasikultūrinti”. Juk yra tiek daug ir teatrų bei skirtingų stilių muzikos koncertų. Jeigu esate ne iš Vilniaus, patarčiau ten nuvažiuoti, kai vasaros viduryje ir pamatyti tą visą jaunatvišką „judėjimą ir kultūrą”.

Visiem kūrėjams, kurie nori kurti muziką UK arba LT ir išgauti padorų ir svarų garsą, nereikia tūkstančių. Tereikia įsigyti išorinę garso kortą „Tascam us-122 ir mikrofoną „Rode nt1-a. Tikrai neišleisite daugiau nei 350 svarų. Dažna lietuviška „Urban” daina yra kuriama būtent su šiais „instrumentais”. Muzikos kūrimui patarčiau įsigyt „Fruity Loops” programą. Ši pastraipa – mažas patarimas jums.

Visame šiame straipsnyje aš, gal ir be didesnės ugnelės, bet perbėgau greit ir papasakojau, kas vyksta Lietuvos gatvėse labai „suspaustai”. Jeigu sužadinau kažkam „apetitą”, prašome klausti, kur galime pasiklausyti mano išvardintų atlikėjų ar kur/ kokie renginiai vyksta. Dažnas žmogus turi „myspace.com” profilį ir jį galima gana lengvai surasti. Nelaukite – mėgaukitės!

***