Tai, apie ką kalbėsiu šiame straipsnyje, galima būtų pavadinti lietuvių sąmoningumo geneze.

Kodėl apie tai verta kalbėti? Manau, todėl, jog be istorinio jausmo negalime kalbėti apie savo tautos „šaknis“, patriotizmą, nacionalizmą ir kitas charakteristikas, žyminčias žmogaus santykį su bendruomene.

Ar žinote, kad (keletas įdomių faktų apie lietuvius):

Pagonybės laikotarpiu lietuviai nesižudė (o jei koks bėdžius ir atsirasdavo, apie juos faktų nėra išlikę). Savižudybės atėjo kartu su džiaugsmo religija – krikščionybe „kodėl gyventi žemėje, jeigu rojus danguje“, o pats didvyriškiausias masinės savižudybės aktas lietuvių istorijoje – 1366 m. susideginimas Pilėnuose.

Praėjus lygiai 200 metų nuo masinio susideginimo, pradėta deginti po vieną (pirmoji ragana Lietuvoje sudeginta 1566 m.). „Šetono bendrininkės“ buvo labiau mylimos mūsų krašte nei kitur Europoje, nes lietuviai, kaip anksčiau į krikščionybę, taip vėliau į deginimo ritualą, žiūrėjo įtariai. Šiandien galime pasidžiaugti, jog lietuvaitės buvo vienos gražiausių moterų kontinente, kuo vokiečių tauta, uoliai spirginusi suvedžiotojas, negali pasigirti.

Vincas Kudirka, lietuvių Tautinės Giesmės autorius, įstojęs į kunigų seminariją, atrado filosofiją (ne tik „antireliginės“ knygos, bet ir kvaišalai, merginos – visa buvo prieinama būsimiems Dievo tarnams). Seminariją po metų metė būdamas visišku ateistu. Verta paminėti ir tai, jog Kudirka puoselėjo, švelniai tariant, ne itin šiltus jausmus žydams: „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos? Nes patys yra kiaulės“.

Geležinio Vilko kunigaikštis Gediminas nesusapnavo. XVI amžiuje valdovų patarėjai buvo ne ką mažiau sumanesni nei šiandien. Pranašystė Lizdeikos sumanyta, nes valdovas užsimanė pilies ant kalvos. Dar daugiau, anot metraštininkų, Aukštutinė pilis jau buvo pastatyta, tad Gediminas tik Žemutinės pilies – Papilio šeimininkas.

Prieš keletą šimtmečių seksualumo raiška buvo griežtai disciplinuota: 1588 metų Lietuvos Statutas numatė mirties bausmę (pakariant) už svetimoteriavimą.

Manote, kad  kapinių niekinimas – pavieniai šiandienos vandalizmo aktai? LDK religinių neramumų metu katalikai niekino kitatikių lavonus. 1682 m. Vilniuje, įsiveržę į evangelikų kapines, žmonės mirusiųjų kūnus iš karstų išiminėjo; mirusiųjų vyrų kūnus ant ištekėjusiųjų moterų guldė, kalbėdami: „crescite et multiplikamini“ (aukite ir dauginkitės). Kone juodojo jumoro epogėjus!

Tyrimai skelbia, jog lietuviai – viena netolerantiškiausių tautų Europoje. Gėjų paradams „ne“, kaimynams alkoholikams, narkomanams, kitatikiams – „ne“. Bet koks kitoniškumas buvo smerkiamas ir praeityje. Apie pederastijos fenomeną rašoma XVII a., kuomet valdovai, dažniausiai dėl politinių priežasčių, buvo apkaltinami per didele meile ganimedams (jauniems vyrams). Teigta, jog tuo nusikaltę Lietuvos-Lenkijos didikai: karalius Vladislovas IV, Mykolas Kaributas Višnioveckis, karalaitis Jokūbas Sobieskis.

Šiame straipsnyje pateikiami tik epizodiniai lietuvių istorijos etiudai. Svarbu pažymėti, jog XIV-XVII a. politika, religija, seksualumo raiška – visa buvo sumišę. Galime kalbėti apie lietuvių sąmoningumo formavimąsi kaip apie tęstinį procesą, suvokiant, jog istorinių įvykių grimasos yra nelyginant veidrodis, atspindintis mūsų tautos charakterį.

Tekstas: Lauros Varanauskaitės

***