Nežinau kodėl, bet šį kartą rašyti dienoraštį yra ypač sunku. Sunku todėl, nes nenoriu sugadinti ar sumenkinti to, ką mūsų ekspedicijai teko patirti ir pamatyti per šias keletą dienų apsilankius pas dr. Vitą Kiaušą. Atrodė, kad per paskutines tris savaites jau pakankamai daug buvome apkeliavome ir sutikę įvairių žmonių čia, Brazilijoje. Klydome. Ir labai stipriai. Dr. Vitas Kiaušas jau daugiau kaip 40 metų gyvena ir dirba dr. Ferdinando Bendoraičio įkurtoje ligoninėje, netoli Porto Velho miesto. Kiek skirtingai nuo Sao Paulo, atskridus į šį miestą mus vėl pasitiko karščio lavina ir gana tvankus oras. Atvykimo salėje išskėstomis rankmis ir plačia šypsena mus pasitiko dr. Vitas ir keletas jo draugų. Išėjus iš oro uosto ir atvykus į savo laikiną, bet labai malonų, kampelį supratome, kad atskridome visiškai į kitą pasaulį. Henrikas po trumpo pasivaikščiojimo gamtoje pasiguodė, kad jau nebesuvokia kokią muziką reikia klausyti. Žodžiais sunku nupasakoti, širdimi sunku suvokti.

Aplinka supanti mus yra be galo paprasta, bet tuo pačiu neapsakomai paslaptinga. Turbūt niekas kitas taikliau už kun. Antaną Saulaitį nepapasakos šios vietos dvasios:

‘Jeigu šiandien Vakarų Amazonijoje Rondonijos teritorija atrodo pasaulio galas, tai 1961 metais, kai į kanibalų apgyvendintą sritį iš Prancūzijos atkeliavo kun. Ferdinandas Bendoraitis, vaizdas turėjo būti dar klaikesnis. Šiandien oficialiai pripažįstama, kad ‘Gerojo Ganytojo’ ligoninė, kuriai jis vadovavo, pati geriausia Vakarų Amazonijoje. Bet kurią dieną joje rasi indėnų, brazilų, boliviečių; kaučiuko rinkėjų, žvejų, miestelėnų, kaimelių ir sodybų gyventojų. O tarp gydytojų ir slaugių sutiksi prancūzų, boliviečių, brazilų, vieną šveicarą ir vieną lietuvį.

Pirmasis lietuvis atvykęs į šįą pasaulio dalį buvo kunigas F. Bedoraitis, jis čia atvyko dar 1961 metais. Jis svajojo dirbti Afrikoje, kurią pažinojo tarnaudamas kariuomenėje ir lankydamas Alberta Schwiezerį, vėliau atsiuntusį pirmąją pašalpą naujai statomai kun. F. Bendoraičio ligoninei. Bet seminarioje, kurioje jis mokėsi, kartą viešėjo Guajara-Mirim vyskupas Dom Rey, ieškodamas talkininkų naujai prelatūrai. Taip 1961 Mamorės upės pakrantės miestelyje Guajara – Mirim prancūzas vyskupas Dom Rei pasitiko senoviško traukinio žarijų išdeginta sutana apsirengusį naują misionierių, kurį pats ir įšventino’

Pradžia buvo labai kukli ir sunki. Užtruko kiek laiko, kol F. Bendoraitis išmoko portugalų kalbą, kas keletą metų plėsdamas kliniką jis kraustėsi vis į kitą vietą, kol 1973 metais baigė įkurti 136 lovų modernią ligoninę, aptarnaujančią visų sluoksnių ir tautybių žmones.

Būtų galima pasakoti ir daugiau, bet kas mums visiems labiausiai išliko atmintyje, tai kartu su dr. Vitu ligoninėje dirbantis brazilas, kuris daug metų buvo apsuptas lietuvių, lietuvių kalbos, kultūros ir kasdieninio paprasto bendravimo. Kalbant ir klausant jo, užima kažkoks nepaprastas ramybės jausmas. Jam, Lietuva yra lyg pasakų kraštas, tartum iš ten ateina patys gražiausi dalykai. Klausant jo, tai ką kasdieną skaitai spaudoje atrodo visiškai neuserinama. Todėl šį mano pasakymą ir jo nuoširdų jausmą būtų galima lengvai sumaišyti su purvu, bet šį kartą nuoširdžiai tikiu, kad tai yra visiškai nereikalinga ir ne vietoje. Atrodo elementaru, kad kur mes bebūtume, ir ką mes beveiktume, visi iki vieno mes kuriame Lietuvą ir jos įvaizdį kitiems. Taip, turime daug problemų ir blogų dalykų, kas jų neturi. Bet būnant čia, supranti, kad maži dalykai reiškia labai daug.

Rytoj vykstame į Manaus. Ten mūsų laukia Aurelija su šeima.

***

Ekspedicija organizuoja:

VDU lietuvių išeivijos institutas, bendradarbiaujant su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS)