Jeigu žinote apie Anglijos “posh” gyvenimą, tikriausiai, esate girdėję apie Ascot’o žirgų lenktynes ir jose dažnai apsilankančią karalienę bei žmones „prie aukštumos“. Amerikoje pamačiau visiškai atvirkštinį vaizdą.

Kai nuėjau į “Hollywood Park”, aš išvydau paprasčiausius žmones, o kai kurie iš jų netgi buvo „varganai“ apsirengę, bet jų emocijos – ekstremaliai maksimalios. Ten tikrai nebuvo tokių žmonių, kurie ateitų savo malonumui išleisti poros šimtų dolerių. Pabuvus tokioje aplinkoje, apėmė tikrai labai „žemiškas“ jausmas. Arkliams pasiekus finišą, gali pamatyti žmones, kurie pralošė šimtus ar tūkstančius, ir atrodo lyg jie būtų „pastatę“ už savo namą ar žmoną, o tie, kurie laimėjo, iš džiaugsmo rėkia visa gerkle. Aš taip pat „pastačiau“ porą dolerių ir laimėjau. Viską tikrai verta pamatyti ir išbandyti vien tam, kad iš arti pamatyti kultūrų skirtumą.

Pianino klavišai po atviru dangumi, tarp Holivudo kalnų ir tarp tūkstančio žmonių minios… Prie viso šito dar ir orchestras bei puikus vynas. Tokią „pasaką“ galima pajausti nuėjus į “Hollywood Bowl” rengiamą koncertą. Labai daug įžymių atlikėjų ten koncertuoja, o man teko garbė išgirsti Herbio Hankcoko koncertą. Ten buvo tikrai kerintis vaizdas ir nuostabi atmosfera. Nesvarbu, ar tu supranti muzikos meną, ar esi jaunosios kartos atstovas, ar senųjų hitų gerbėjas – šią vietą privalai aplankyti.

Santa Barbara nėra Los Andželas (ir gana tolokai nuo jo), bet, kadangi esu tikras lietuvis, aš privalėjau ją aplankyti. Santa Barbara labai skyrėsi nuo bet kokio iki tol matyto miesto Kalifornijoj. Tai yra gana turtingas miestelis, kuriame daug Europos savybių. Ir, tiesą pasakius, gan šiltas ir su „angliška“ saugumo atmosfera. Ten aš praleidau ne daug valandų, nes kita stotelė buvo vyno daryklų (vyninių) paieška. Kalnų reljefu riedantis Mazda automobiliukas važiavo pro vietas, kurios paprastam mirtingajam atrodė tiesiog fantastika. Netrukus pasiekėme nykščio didumo miestelį, kuriame jau buvo galima išvysti vyno smagurių ūsus ir nosytes. Nelabai gerai nupasakoję mums kelią, kur tų vynuogių laukų ieškoti, žmonės toliau išėjo mėgautis, o mes patys „išmastėm“, kokiu keliu geriausia važiuoti. Deja, pasiklydom… Bet pasiklydimas tarp pievų ir nedidelių kalnelių nebuvo toks jau nesmagus. Netrukus privažiavome didžiulius medinius vartus ir galvojome, kad čia jau spąstai, bet staiga prie mūsų pasirodė dar pora automobilių ir juose sėdėję žmonės pribėgo prie tų vartų fotografuotis. Susimąstėme visi ir išėjome apžiūrėti, kas gi čia per ypatingi vartai. Ant jų buvo užrašyta “Neverland”. Tada mes jau supratome, kodėl šie žmonės čia fotografuojasi šypsodamiesi ir mes pradėjome patys „iš dūšios“ juoktis, nes atradome kažką žinomo pasauliui, kai ieškojome visai ko kito… Vyninės buvo taip pat ne „už kalnų“. Gerai, kad man nereikėjo vairuoti, tad nors kartą buvau degustatorius, o ir kartu važiavusios lietuvaitės netgi buvo nuvestos į vyno sandėlius, kur paprastai nelabai leidžiama lankytis.

Apibendrinant šį pasakojimą, galiu pasakyti, jog labai daug ko neparašiau, nes gal tiesiog užmiršau. Vis dėlto, aš prisimenu, kad į mano gyvybę buvo kėsintasi du kartus, darbe, bevežant lovas iš vieno taško į kitą, atsirišo virvė ir prie greitkelio įvažiavimo per penkias juostas pabiro tos lovos, „kritau į meilę“ su laisva dūšia, spaudžiau ranką grupės “Kiss” nariui Gene Simmons ir dar daug kitų nuotykių…Be to, anksčiau maniau, kad Amerika yra šalis, praradusi vertybes, o dabar galiu teigti, kad kiekvienam žmogui apsilankymas joje gali tapti gyvenimo nuotykiu, tik nereikia kažko bijoti, bet stengtis „apčiuopti“ viską savo akimis, savo rankomis, kitaip sakant, tiesiog pačiam viską patirti.

***