Visų pirma, dar mažas būdamas, visada norėjau aplankyti šią krepšinio šalį, kur visi atrodė net miegodami mušinėja kamuolius, bet, truputį paaugus, atrodė, kad tai – šalis be vertybių. O klydau.

Važiavau į ją kaip studentas, ieškantis darbo. Naivumas „jungė pavarą“, nes, kai organizacija siūlė darbą, aš atsakiau, kad pats susirasiu, bet, kaip bebūtų keista, darbas pats mane susirado. Visos darbovietės, gavusios mano CV, neatrašinėdavo, o išsiųstą „emailą“ atgal gavau tik iš vienos įmonės (išsiunčiau laiškus į 50) ir pastarasis buvo tik pasiūlymas darbui be atlygio. Bevažiuodamas su užmoju, kad dirbsiu vaikų krepšinio treneriu ar kur sporto salėj, galiausiai gavau darbą kaip tikras lietuvis. Man teko dirbti viešbutyje, kuriame meksikiečiai išmokė mosuot plaktuku, dažyt, taisyt, nešiot ir, žinoma, gerti patį nuostabiausią kada nors padarytą išradimą – “Budweiser & Clamato” alų (jeigu, kaip tikras lietuvis, mėgsti pomidorų sultis, tai čia yra “PERFECT kombinacija”), likus 1 valandai prieš baigiant darbą. Kitas keistas dalykas buvo toks, kad Amerikos vėliavos buvo ant kiekvieno kampo. Ši šalis tiesiog „pulsuoja“ patriotizmu arba perdėtu savęs garbinimu. Visgi gerai, kad taip yra, nes nuolatos prisimeni, kur esi.

Dar keistas reiškinys Amerikoje tai, jog tu niekad nesijauti kaip emigrantas. Visiškai kitaip nei Anglijoje. Amerikoje žmonės netgi prašo tavęs pasilikt ir vis klausia, ką aš darysiu už Atlanto. Žinoma, gal kai kurie, neturintys geografinių žinių, tik šypsosi, kai pasakai, jog yra gyvenimas ir už Amerikos sienos. Dauguma žmonių man pasirodė netgi sergantys paranoja, bet negali jų kaltint, kai kasdieną matai kriminalinius reiškinius aplink save vien todėl, kad kai kurie žmonės nori būti turtingi nieko nedirbdami. Sutikau mirtingųjų labai daug ir įvairių: žmogų, kuris buvo gaujoj ir peršautas du kartus. Jis man sakė, kad dabar nieko blogo nebedaro – „tik“ pardavinėja moteris. Siūlė ir ginklą už 200 dolerių, bet kažkaip širdis neleido linksmintis Amerikoje iki tokio lygio. Žinoma, dabar tas žmogus yra už grotų, bet ne už moterų pardavinėjimą, o už avariją, kuri įvyko, nes mašiną vairavo pavartojęs narkotinių medžiagų. Visa tai tik įrodo, kokia pamišusi sistema yra, kai netgi studentas su akinukais gali gauti ginklą ar narkotikų vos tik panorėjus. Kiti žmogeliukai, kurių ten yra begalė, ir kuriem kažkada prikausė Los Andželas – meksikiečiai. Šaunūs, tokie broliški žmonės, kuriems nieko daug nereikia, ir už kuriuos aš gaudavau didesnį atlyginimą darbe, nors nieko nemokėjau. Jiems to, ką jie gaudavo, užteko gyvent ir šypsotis ir dar pavaišinti aleliu kartais. Manau, kad meksikiečiai problematiški todėl, kad į moteris jie žiūri kaip į daiktus, tad lietuvaičių merginų taip ir nepavyko nusivesti į meksikiečių „geto“ vakarėlį dėl jų pačių saugumo.