D.P. (Displaced Persons) – ši samprata po Antrojo pasaulinio karo dešimčiai tūkstančių lietuvių tapo tiesiog leidimu likti gyvam. Atsidūrę pabėgėlių stovyklose ir atsisakę grįžti į komunistų valdomą tėvynę šie žmonės tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Paženklintieji dviejų angliškų žodžių trumpiniu „D.P.“, patys save vadino lietuviškai – dipukais. Dramaturgas ir prozininkas Antanas Škėma savo likimo brolius pavadino tiesiog „dievo paukšteliais“, išskridusiais iš Tėvynės, bet taip ir negalinčiais susitaikyti su mintimi, kad bėgimas netapo jos išdavyste.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro statistika mūsų šaliai negailestinga: iš viso 1940-1952 m. sovietinės ir vokiečių okupacijos metais Lietuva dėl teroro ir genocido neteko daugiau kaip pusės milijono žmonių. Dar pusė milijono buvo priversti palikti Lietuvą.

Išeivijos instituto archyvai skelbia, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Vakarus pasitraukė virš 60 tūkstančių mūsų šalies gyventojų. Tai buvo masinė politinė emigracija – stichiška, neplanuota, neorganizuota.

Molotovo – Ribentropo paktas, Stalino ir Hitlerio sandėris. Ir mažytė Lietuva po dviejų istorijos monstrų nusikalstamo sandėrio peiliu. Lietuva dar nežinojo, koks likimas jai ruošiamas – išdraskyta, išvaikyta ir išvežta. Prisitaikyti, žūti ar bėgti? Skirtingi likimai, bet tik viena Lietuva. Ir viena kančia jos vaikų širdyse. Pats sunkiausias kryžius – tiems, kurie žuvo Sibiro lageriuose, buvo nukankinti NKVD kalėjimuose. Ilgi prisitaikymo ir melo dešimtmečiai – toks išbandymas teko tiems, kurie liko gyventi čia. Ir amžinas širdį draskantis prarastos tėvynės ilgesys – tai likimas tų, kurie spėjo pasitraukti į Vakarus. Bet visi vienodai jautėsi tapę istorinio neteisingumo aukomis. Todėl darė viską, kad išsaugotų tautinį identitetą ir kad Vakarų pasaulis niekada nepripažintų Lietuvos okupacijos. O Lietuva kada nors galėtų pasiskelbti atstatanti prarastą nepriklausomybę de facto.

Daugiau info ir video rasite čia.

—