XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo (šalia kurio Saksonijoje tuo metu buvo Šv. Romos imperijos sostinė Magdeburgas) analuose yra toks įrašas prie 1009-ųjų metų: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos.”. Lietuviškai tai būtų: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų”. Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Ilgai iš šios žinutės svarbiu tebuvo laikomas Lietuvos vardo paminėjimas, manant, kad šv. Brunono Bonifacijaus misija vyko ne į Lietuva, taigi – Lietuvos vardas paminėtas atsitiktinai, geriausiu atveju – tai tik Lietuvos vardynos. Šis „atsitiktinumo” akcentas nulėmė, kad iš pradžių (jau nuo 1990-ųjų) buvo pasirinkta sukakčiai kukli formulė – „Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis”.

Vis dėlto naujausiais tyrimais istorikai pradėjo grįsti mintį, kad šv. Brunonas Boifacijus tikrai vyko į Lietuvą, o ne kaip kiti šaltiniai sako „į Prūsiją” ar „Rusią”. Tokiu atveju, galima buvo pradėti manyti, kad Lietuva neatsitiktinai paminėta tais metais – 1009 m. į Lietuvą atvyko pirmasis krikščionybės skleidėjas vienuolis saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974–1009) ir čia buvo nužudytas. Lietuva pateko į to meto misijų horizontą. Galima sakyti: Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas – Lietuvą. Vadinasi, 1009-ieji – tai Lietuvos atradimas ir pirmas tikras Lietuvos istorijos įvykis. Vis dėlto nežinant kitų šaltinių, ir užmirštant, kad ne viena krikščionių misija baigdavosi tragiškai, ne vieną Kvedlinburgo analų žinutės trumpumas vertė susigūžti – o gal Lietuva bando minėti ir Europai priminti savo barbarišką kriminalą.

Vis dėlto kiti šaltiniai parodė, kad šv. Brunono misija prasidėjo kur kas sėkmingiau nei žinojo Kvedlinburgo analai – misijonierius buvo nuvestas pas „karalių” Netimerą,  kuris pasirodė suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais. Maža to, Netimeras leidęs šv. Brunonui sumesti į ugnį savo stabus, įtikėjęs ir kartu su gentainiais buvęs apkrikštytas. „Karalius” net ketinęs palikti valdžią sūnui, o pats prisidėti prie šv. Brunono veiklos. Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi taip pat tragiškai kaip ir šv. Adalberto: atskirai gyvenantis Netimero brolis nukirsdino misionieriui galvą ir išžudė beveik visą jo palydą. Šv. Brunono palaikus vėliau išpirko Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Tačiau šie faktai jau leido pradėjo teigti, kad 1009-ieji – tai ne tik Lietuvos vardynos ar kriminalas, bet ir pirmasis krikštas Lietuvoje, nors ir neįgijęs tąsos.

Nūdienos supratimu, Netimeras – ne karalius ir ne kunigaikštis: jis valdo tik vieną iš lietuvių genčių. Jis turi 300 vyrų kariauną – tai nedaug kaip valstybei, bet akivaizdžiai per didelė genčiai. Taigi, jau žengti žingsniai valstybingumo link – Netimero valdžia paveldima (Netimeras ketina valdžią perleisti sūnui), genties teritoriją jis laiko savo tėvonija (patria), ji aiškiai apibrėžta ir saugoma, o tai rodytų, kad jau turi būti pradėjusi formuotis genties vado nuosavybės teisė į žemę. Netimero buveinė vadinama „rūmais”, jis turi savo stabus, matyt egzistuoja ir dievų panteonas, ir genties vado vado kontroliuojama šventykla, su misionieriais kalbasi būtent Netimeras, o ne genties sueiga. Taigi, Netimeras dar nelaikytinas valstybės valdovu, tačiau jis jau daugiau nei genties vadas. Jei Netimero Lietuva – jau ne gentis, tai kas tai? Istorikams žinomas tarpinis etapas tarp genties ir valstybės, angl. vadinamas chiefdom. Būtent tokia Lietuva – žingsnyje į valstybę – 1009-aisiais metais buvo aiškiai išsiskyrusi iš arealo, kurį šiandien apibūdiname kaip baltų arealą (baltų kalbas mokslininkai laiko archajiškiausia gyva indoeuropiečių kalbų šeima). Taigi, Lietuva ne tik buvo atrasta, bet ir buvo pati atsiradusi. Vadinasi, nebus klaidos – 2009-aisiais minime ne tik Lietuvos vardo, bet ir Lietuvos Tūkstantmetį.

Teksto autorius: profesorius Alfredas Bumblauskas

Gauta iš LR Ambasados Londone

***