XI a. viduryje į Lietuvą žygiavo, ją nukariavo ir privertė mokėti duoklę Kijevo Rusia. Taigi, 1009-ųjų metų siužete tarsi užkoduotas visas vėlesnis Lietuvos likimas: stojome, kritome ir vėl kėlėmės. Turėjo praeiti du šimtmečiai ir Lietuva iš naujo kūrė savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, su savo pirmojo valdovo Mindaugo karūnacija 1253 m. trumpai tapusią karalyste. Nors ir atsimetusi nuo krikščionybės, vis dėlto vienintelė iš rytų Baltijos regiono tautų atsilaikė prieš kryžiaus žygius. Tai Lietuva padarė vienintelė iš rytų Pabaltijo tautų, o Vilnius vėliau ilgam tapo pagrindiniu ar net vieninteliu (ypač nusilpus totoriams) politiniu ir kariniu Maskvos varžovu plačiose Rytų Europos erdvėse. Didžiausio išsiplėtimo laikais XV a. pr. buvo apėmusi plačias Rytų Europos erdves nuo Baltijos iki Juodosios jūrų (tuo metu valstybės plotas – 1 mln. km²), kur šiandien matome Baltarusijos ir Ukrainos valstybes, todėl kartais net pavadinama „šešėline imperija”. Krikščionybę priėmusi 1387 m., prie Vytauto (valdė 1392-1430 m.) galutinai sustabdė Vakarų agresiją Žalgiryje 1410 m., tapo Vidurio Rytų Europos ir lotyniškosios Vakarų civilizacijos dalimi. XVI a. viduryje padidėję pavojai iš Rytų privertė LDK sudaryti uniją su  Lenkija ir sukurti bendrą federacinę valstybę Abiejų Tautų Respubliką, kuri egzistavo iki pat 1795 m., kuomet ją pasiglemžė kaimynai. Tačiau XX a. Lietuva dar du kartus – 1918 m. ir 1990 m. – kėlėsi, kurdama moderniąją valstybę – Lietuvos Respubliką.