Nuotraukos: Eigmino Dagio ir LiJOT

Birželio 22 d. popietę būsimųjų projekto „Misija Sibiras’11” ekspedicijų dalyviai rinkosi miškais apsuptuose Vilniaus Tremtinių namuose. Čia jų laukė Tomsko srityje (Rusijos Federacijoje) ir Tadžikistano Respublikoje buvę tremtiniai, sutikę gyvai papasakoti tremtyje patirtas savo istorijas.

Poros valandų susitikimo metu jaunimas išgirdo autentiškus, labai skirtingus, jautrius apie gyvenimą tremtyje pasakojimus, pamatė senas, į susitikimą pačių tremtinių atsineštas nuotraukas, galėjo užduoti jiems klausimus.

Susitikimui baigiantis projekto dalyviai susirinkusiems padainavo liaudišką dainą, pasirašė Tremtinių namų svečių knygoje ir dar kurį laiką jaukiai bendravo su vyresniąja karta.

Nuotraukos: Eigmino Dagio ir LiJOT

Tomsko srities ir Tadžikistano Respublikos tremtiniai taip pat paliko žinutes ant simbolinės „Misija Sibiras‘11“ vėliavos, kurią liepos mėnesį ekspedicijos komanda vešis į Tomską ir ten paliks kaip atminimo ir pagarbos simbolį Sibire likusiems lietuviams.

Susitikimas visiems paliko daug gerų emocijų, vyresnieji dėkojo, kad jaunimas domisi ir nori kiek įmanoma labiau pažinti ir suprasti tremtyje buvusių tautiečių gyvenimus. Susitarta, kad po ekspedicijų „Misija Sibiras‘11“ dalyviai atvyks į tremtinių namus pristatyti savo patirtis Tomske ir Tadžikistane.

Nuotraukos: Eigmino Dagio ir LiJOT

Dalinamės keleto susitikime dalyvavusių projekto dalyvių įspūdžiais:

Judita: „Susitikti su tokiais žmonėmis – tai tarsi pasisemti patriotiškumo iš jo šaltinio. Klausiausi jų istorijų ne protu, bet širdimi, nes tik taip galima suvokti jų išgyvenimus ir dėtis mintis į galvą, kad galėtum tai perduoti kitiems, kad istorija nebūtų pamiršta. Dėkoju jiems už tai, kad galiu didžiuotis jog esu lietuvė“.

Eigminas: „Įdomu buvo klausytis jų lūpomis kalbančios istorijos – džiaugiuosi, kad mūsų karta dar turi sąlyčio tašką su buvusiais tremtiniais. Dauguma jų buvo ištremti dar būdami vaikais – tremtyje augo, brendo. Galbūt dėl to juos jaudino, kad mes, jaunimas, klausomės jų istorijų – apie tai, kai jie buvo jauni. Sužavėjo ir tai, kad daugiausia tremtiniai prisiminė žmones, kurie jiems padėjo išgyventi, iškęsti badą, ligas, nepriteklius – jų žodžiuose skambėjo optimistiškumas ir gyvenimo džiaugsmas”.

Lina: „Garbūs žmonės su šviesia atmintimi. Jiems turime būti dėkingi už tai, kad dalinasi savo gyvenimo tremtyje akimirkomis, patirtimi, išgyvenimais, patarimais su mumis, jaunąja karta. Juk būtent šis dialogas tarp kartų ir padeda išsaugoti istoriją, jos atmintį. Ir dabar tik ant mūsų pečių gula atsakomybė neleisti laikui jos ištrinti bei  užtikrinti tęstinumą”.

Andrius: „Po popietės su tremtiniais džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoje šalia tiek gyvenimo negandų ištvėrusių žmonių. O mano galva sprogsta nuo jų pasakojimų, pilnų vargo, bado, Tėvynės ilgesio ir laimės sugrįžus namo. Prireiks laiko susivokti, ką gavau iš šio susitikimo, nes visko – emocijų, patarimų, minčių – tiek daug”.

Dalius: „Šviesios atminties žmonės pasakojo apie savo patirtį tremtyje Tadžikistane ir Tomske. Kiekvieno individuali išgyvenimo istorija, graudi ir sukrečianti. Sunkus darbas, badas. Tadžikijoje buvusieji iš bado valgė vėžlius, perskeldavo, išvirdavo ir valgydavo. Vakšos slėnis, apsuptas kalnų, temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių, beveik nelijo. Gerai augo medvilnė, ten žmonės ir dirbo. Jie mus palaiko. Šis susitikimas sustiprino misijos prasmę manyje”.

Visas nuotraukas iš susitikimo galite pamatyti ČIA.

***