Reikia pripažinti, kad apie problemas ar nesėkmes kalbėti nesinori, bet juk būna tokių dienų, kai savęs klausiame „ar gali būti blogiau?“. Manau, kad daugeliui pažįstama ši situacija: iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiamos problemos po apmąstymų ir kelių valandų atrodo ne taip jau blogai, kaip pradžioje. Taip jau būna, kad, kai iškyla problemų ar nutinka nelaimės, labai sunku situaciją įvertinti „iš šalies“, nes viską lemia emocijos, o, kaip visi žinome, emocijos ir logika „kartu nevaikšto“. Kitas klausimas, kurį paprastai sau užduodame tik susidūrę su kliūtimis gyvenime, yra „ko aš labiausiai bijau?“. Manau, kad ne vienas tūlas lietuvis atsakytų, jog jo baimės yra susiję su darbu, sveikata, pinigais ar kažkuo, ko netekus, dažniausiai prasideda „emocinė depresija“. Žinoma, visa tai lemia ir kitos detalės, bet apie jas gal neužsiminsiu.

Taip pat neretai mes bijome ir tokių situacijų, kai aplinkybės visiškai nepriklauso nuo mūsų pačių ir net viską logiškai suvokdami nebegalime ar net nesugebame kontroliuoti įvykių… Visa kita, galbūt, nėra taip „baisu“, nes būtent toji didžioji „emocinė baimė“ dažniausiai auga ir didėja sulig kiekviena diena. Negatyvus požiūris būdingas daugeliui lietuvių tikrai nepadeda, o dažnai ir trukdo suvokti, kad visa, kas neigiama, yra laikina ir vienu ar kitu būdu išsispręs. Kaip? Čia jau priklauso nuo mūsų. Kiekvienas turėtų paklausti savęs: „kaip su ta baime kovoti?“. Manau, kad kartais verta atsiminti seną tiesą, kuri kas kartą gimsta iš naujo: „viskam yra savas laikas“.

“Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai.”

- Mokytojo knyga. Trečias skyrius.