Taip jau susiklostė, kad prieš dvi dienas turėjau galimybę pasisvečiuoti skulptoriaus Aleksandro namuose. Beklausant senų, kaip mano senelių troba, plokštelių bei valgant šaltibarščius su keptom bulvėm ir po to, lyg būtų maža maisto, dar virtinukus su mėsa, galvojau, kad geresnio užbaigimo savaitgaliui negali būti. Klydau.

Į svečius atėjo dar trys svečiai, tai sekančios dienos apie antibolševikinio pasipriešinimo kovas Lietuvoje renginiui besiruošiantys partizanai. Tai to meto ryšininkė Leonora, bei du buvę partizanai Jonas ir Stasys. Visiems trims jau buvo kone virš 80 metų, nors iš jų rankos paspaudimų to nepasakysi (traškėjo ne tik mano vieno kaulai). Stasys tik atėjęs į kambarį pasidarė vakarėlio ašis, pavydėtinai kišenėje žodžio nestokojantis buvęs partizanas greitai ir, sakyčiau, labai gražiai visus sutupdė į savo vietas, ir lyg tai paruošė kelią Jono pasakojimams. Jonas – aukštas, tvirtas bei pavydėtiną atmintį turintis žmogus pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Apie viską kalbėjo labai vaizdingai ir detaliai, lyg tai būtų nutikę vakar. Slapstymaisi miškuose, pavojingos kelionės, slapti pavedimai, akistatos su bolševikais, jų mintys ir išgyvenimai. Pasijutau lyg pienburnis ne vien dėl to, kad Jonas prasėdėjo už grotų beveik tiek pat metų kiek aš vaikštau ant šitos žemės, bet taip pat kokiomis aplinkybėmis gyveno ir kokius sunkumus ir išbandymus praėjo kovodamas prieš bolševikus. Net nežinau, kiek laiko praėjo, bet viską praklausiau lyg būčiau žiūrėjęs paskutines filmo Kietas Riešutėlis (Die Hard) minutes.

Aišku, galėčiau rašyti daug daugiau ir pasakoti ką girdėjau be kablelių ir taškų, bet tikriausiai pasiliksiu tas istorijas savo vaikams, kuriems spėju viskas atrodys tolima ir nesuprantama. Bet prisipažinsiu, kad klausydamas ne kartą paklausiau savęs, ar aš galėčiau taip pat pasielgti ir daryti ką jie darė šiandien? Tikriausiai ne. Vairuodamas atgal namo, kažkodėl prisiminiau istoriją. Pamenu buvau dar jaunas 13 metu vaikigalis ir karts nuo karto savo kieme bekalbant su draugais apie kramtomas gumas ar dalykus, kuriuos nusipirkti turėdavau kaulinti pinigus iš savo tėvų arba savaitgalį dirbti sode ravint daržus, kad gauti tuos pinigus. Bet dažnai befantazuodamas sakydavau tokią frazę‚ jeigu rasčiau 100 ar 1000 litų (tada buvo talonai, kiek pamenu), pusę tikrai pasidalinčiau. Tikriausiai nesu vienas, kuris taip yra prisikalbėjęs, bet kaip šiandien pamenu, vieną dieną einant per balas į krepšinio treniruotę su klasioku (Tadas Burba, jeigu kam įdomu vardas), baloje radau penkis banknotus, tris po šimtą ir du po dvidešimt. Šokau kaip stirna, greitai visus susirinkau ir jau praktiškai buvau susiplanavęs, kiek dėžių kramtomos gumos pirksiu ir kaip mokykloje vaidinsiu pūsdamas burbulus. Bet dar geriau pamenu, kai mano geras draugas Tadas pamatęs mane susirenkantį visus pinigus akimis pilnomis pavydo (o gal gailesčio sau) ramiu balsu paprašė:  duok man kokį 20?? Tada kitokio atsakymo negalėjau sugalvoti (nors, kiek pamenu, buvau pagalvojęs, jei rasti pinigai būtų smulkesni, būčiau gal ir davęs kiek nors).

Nežinau kodėl ir kuo šios istorijos man yra panašios ir apskritai, koks yra ryšys tarp pirmos ir antros? Nenoriu daryti išvadų, nes manau kiekvienas gali suprasti ir interpretuoti savaip. Taip pat nemanau, kad tai reiškia, jog šiandien aš esu didesnis ar mažesnis Lietuvos patriotas lyginant su mano seneliais ar ta trijule, su kuria turėjau garbės susipažinti. Labai dažnai viskas priklauso nuo aplinkybių ir situacijos, kurių mes net nepasirenkame.

Almos Alex nuotraukos

***