Jau ne pirmą (ir tikrai ne antrą) savaitę bandau prisėsti ir „atiduoti skolą” tiems žmonėms, kurie mane stebina ne tik savo draugiškumu, aktyvumu, spindinčiai gera nuotaika, bet ir meile savo darbui bei Lietuvai. Visi šie gražūs žodžiai labiausiai tinka apibūdinti Londono lietuvių folkloro ansamblį SADUTO.

Nors Anglijoje gyvenu jau daug metų, akis į akį su ansambliu ir jo vadove Ligita Paulauskaite susitikau tik prieš gerą mėnesį, t.y. per mūsų tinklapio „trysmilijonai.lt” atidarymą. Nežinau kaip kiti, bet aš, lankydamasis renginiuose, kur dalyvauja SADUTO, ir klausydamas jų dainuojamų lietuvių liaudies dainų, pasijuntu lyg būčiau savo (arba tėvų) namuose ar vakarėjant stovėčiau kokiam nors Lietuvos lauke pas senelius sodyboj (mano atveju, Biržų/ Panevėžio rajone) ir žinočiau, kad grįžusio iš lauko, manęs laukia pilna lėkštė mamos ar močiutės iškeptų bulvinių blynų su grietine (galbūt net su stikline rūgpienio). O kiek vėliau (lyg viso „gėrio” dar būtų per maža) gali nueiti i kamarą (daugelio vadinamą „sandeliuką”) ir ten rasti vakuotų vyšnių kompoto. Galbūt manot, kad „perlenkiu lazdą” tiek daug pasakodamas apie jausmus, kuriuos sukelia SADUTO atliekamos lietuvių liaudies dainos, bet mane iš tiesų kaskart „aplanko” nostalgiški ir be galo brangūs atsiminimai. Tikriausiai taip yra todėl, kad, man dar būnant nerūpestingam vaikigaliui ir „vėjams ūžiant galvoje”, vasaros atostogos (ne visos) prabėgdavo klausant močiutės dainuojamų lietuvių liaudies dainų Vilkaviškyje ir dar iki šiandien tas pačias dainas girdžiu iš savo mamos lūpų. Tai yra kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. Galbūt, ne vienas iš jūsų pagalvosit, kad aš aušinu burną (arba „kaitinu klavišus”) ir jaunesnių už mane lietuvių karta gal net nežino, apie ką aš čia kalbu ar „tauzėju”, bet esu tikras, kad mano bendraamžiai ar vyresni žmonės bent iš dalies supranta, apie ką aš pasakoju ir kokius atsiminimus savyje nešioju.

Dar kartą man buvo labai smagu matyti SADUTO ansamblį ir per Tūkstantmečio jachtos „Ambersail” sutiktuves Londone. Dar priešatplaukiant „Ambersail” jachtai ir SADUTO repetuojant tautinius šokius, juos labai greitai apsupo turistų būrys, kurie filmavo, fotografavo ir tikrai ne vienas pasakė „this is cool” (pats girdėjau). Kaip šiandien dar pamenu, kad visai nepelnytai „vaidinau” esąs kolektyvo dalimi, nes buvau apsivilkęs marškinėlius su Lietuvos simbolika (nors žinau, kad išvestas šokiui būčiau padaręs gėdą ne tik sau, bet ir aplinkiniams, o gal net ir būčiau kritęs atbulas). Bet būtent tokiais momentais norisi garsiai (bet labai mandagiai) visiems pasigirti, kad esi lietuvis, ir nors esu toli nuo Lietuvos, būtent Tėvynėje yra mano šaknys, tėvų bei protėvių palikimas.

Nežinau, kiek iš SADUTO kolektyvo narių šį mano pamastymą skaitys, bet norėčiau kiekvienam asmeniškai padėkoti už tai, kad esate, ir taip palaikote „gyvą priklausomumą” nuo Lietuvos. Didelis AČIŪ!

***

Išsamiau apie SADUTO folkloro ansamblį galite pasiskaityti:

www.saduto.com

***