Pirmas kėlinys.

Neslėpsiu, aš, kaip gana aršus Lietuvos Nacionalinės krepšinio rinktinės fanas, skrisdamas į Vilnių per Rygą, ne kartą pagalvojau „ne visai teisingai“ apie mūsų brolius kaimynus latvius. To priežastis –krepšinis. Tie, kurie nežino (o tokių, manau, yra ganėtinai nemažai), prieš gerą savaitę lietuviai žaidė „draugiškas“ krepšinio varžybas, kurios, pasak komandos kapitono Roberto Javtoko, labiau priminė bokso, o ne krepšinio varžybas. Man asmeniškai tai buvo daugiau imtynių bokso ir „purvinų“ kiemo muštynių mišinys. Manau, kad dažnas, stebėjęs varžybas, su tuo sutiktų. Faktas, kad pralaimėjom nieko nereiškiančias varžybas, neturėtų taip smarkiai „groti ant nervų“, bet tai, jog latviai neparodė deramos pagarbos lietuvių krepšiniui yra būtent ta priežastis, kodėl man „rūksta dūmai“! Visgi, prieš pat skrydį, dar būnant Londono oro uoste, kaip koks krepšinio chuliganas, net panorėjau „netikėtai“ užkalbinti kokį nors latvį ir „atskaityti paskaitą“ apie krepšinį, nors giliai žinojau, kad to nepadarysiu, juk ir aplinkui mane sėdėjo vien turistai bei gana senyvo amžiaus rusiškus laikraščius skaitantys žmonės.

Antras kėlinys.

Lėktuvui nusileidus į saulėtą Rygą, viskas staiga pasikeitė arba, kitaip tariant, pasidarė „iki skausmo“ matyta. Lėktuvo ratams palietus žemę, žmonės kaip visuomet pradeda ploti (iki šiol nelabai suprantu, kodėl), lyg sutartu metu prasideda saugos diržų atseginėjimo „maratonas“ kartu su mobiliųjų telefonų įjunginėjimais ir žinučių „pypsėjimais“. Lėktuvui darant pirmą posūkį, žmonės pradeda stotis ir ruoštis išeiti. Tada jau vėl žinai, kad rūpestinga stiuardesė gražiai ir mandagiai paprašys visų atsisėsti. Nė motais! Kelias minutes „iš mandagumo“ paklausę stiuardesės „patarimo“, lėktuvui dar nesustojus, pusė skridusių lėktuve jau yra pasiruošę išeiti ir jau atrodo seniai stovi susirikiavę (lyg visi turėtų verslo susitikimą, į kurį jau gerokai vėluoja). Lyg ir nenorėdamas, visgi „pasiduodu“ daugumos veiksmui ir, kad ir kaip lėtai bandyčiau „tempti laiką“ ir dar pasėdėti, tenka ir man skubintis, nes šalia sėdintys jau „pjauna žvilgsniais“. Po kelių minučių visi skubantys ir neskubantys susitinka tame pačiame autobuse. Tie, kurie neskuba išlipti iš lėktuvo ir įlipti į autobusą, kaip taisyklė, patys pirmi ateina prie pasų kontrolės. Svarbiausia, kad šįkart visi patenkinti.

***