Po trumpų, bet gana aktyvių dienų, praleistų Vilniuje, skrendu atgal į Londoną. Šį kartą per Prahą. Nežinau, kaip kiti, bet turėdamas laisvo laiko oro uoste, beveik visada „religingai“, o kartu ir beprasmiškai pradedu „šlaistytis“ po parduotuves… Nors dažnai žinau, kad nieko nepirksiu. Beveik visada užsuku į knygyną (nors knygos tikrai neketinu įsigyti), ieškau „kažko“pavalgyti (nors nelabai ir alkanas jaučiuos), visuomet norisi kažkur atsisėsti, bet visos geriausios vietos (su vaizdu ir’mojo’) būna užimtos. Dažniausiai tai, kad iš karto nesupranti vietinės valiutos ypatybių, sekundei ar net kelioms minutėms „išmuša iš vėžių“, kol, galų gale, į viską „spjauni“ ir atisėdi. Nesvarbu jau, kur. Bet šį kartą viskas kitaip.

Tik išlipus iš lėktuvo, „etatiškai“ pasuku į kairę, tiesiai link „lankytinų vietų“ ir nė nepajaučiu, kaip prieinu terminalo pabaigoje esančią didelę laukiamąją salę. Nieko nėra. Visiškai tuščia. Negroja muzika, nėra laukiančių žmonių, nesigirdi kasos aparatų pypsėjimo – jokio triukšmo. Pasijaučiau lyg būčiau per anksti atėjęs į kino teatrą. Per daug negalvodamas atisėdu į pirmą eilę, prieš akis matosi kylantys ir besileidžiantys lėktuvai, o aplink – kažkokia neįprasta tyla. Kaip koks senolis, sėdintis prie klėties, žiūriu į toli, nieko nematau, bet pradedu jausti. Galva, „prikimšta“ rutinos minčių ir amžino bėgimo planų, pamažu nurimsta. Kažkodėl suvokiu skubėjimo beprasmybę. Keistas, bet pažįstamas ir savas jausmas. Atrodo, jog kartais bėgi vien dėl to, kad esi įpratęs, o kitaip ir negali būti.

 Supratau, kad tylėti ir pabūti su savim tyloje yra sunku. Ne dėl to, kad nenori, bet dėl to, kad nesi įpratęs. Tylėdamas tarsi pasikalbi su savimi, viskas lyg ir „iškyla į paviršių“, o po kiek laiko kaip koks „sietas“ viską nukošia.

***