Nors prabėgo jau ne viena savaitė nuo tos dienos, kai grįžau iš ekspedicijos „Misija Sibiras“, vykdytos centrinėje Rusijoje, Sverdlovsko srityje, ten praleistos dienos atmintyje – vis dar labai ryškios ir artimos. Turbūt nepameluosiu sakydamas, kad ši kelionė buvo viena prasmingiausių, viena sunkiausių ir viena įsimintiniausių mano gyvenime. Bet apie viską iš pradžių.

Dar prieš išvykstant, begalę sykių savęs klausinėjau: „ar esu pasiruošęs“? Savy atsakymą rasti sekėsi sunkiai, o draugų replikos ir ironiški komentarai augino tik dar gajesnę abejonės sėklą. Save būčiau galėjęs įvardinti vienu tų, kurie negebėtų savo gyvenimo įsivaizduoti be draugų ir elementarių buities ir elektronikos amžiaus patogumų: komfortiškos lovos, kompiuterio, mobiliojo ryšio telefono, mašinos, o ką jau bekalbėti apie smulkesnes būtinybes.

Nežinojau, kas manęs laukia. Pamenu, prieš pat lipant į traukinį, prie manęs priėjo buvęs tremtinys ir įdavė į rankas knygelę su pasakojimais apie tai, kokius sunkumus, kokius išgyvenimus anuomet patyrė ištremti žmonės. Mūsų pokalbis buvo trumpas ir padrikas: nežinojau, ką dorai bepasakyti ar atsakyti, nes buvusio tremtinio akys buvo daug iškalbingesnės už tai, kas, jutau, surašyta toje knygutėje. Rodos, transformavausi į mažametį vaiką, kuriam tėvas, prieš įsodindamas į autobusą, įduotų pinigų, sykiu nurodydamas, kaip ir ką padaryti, kad kelionė būtų sėkminga. Veikiausiai geresnės įžangos leidimuisi į šį kelią ir nebegalėjo būti.

Sėdėdamas traukinyje vis svarsčiau, kas bus sunkiau: ar ištverti be patogumų, ar prijaukinti savo protą prie laukiančių darbų ir rutinos, visiškai nepanašios į manąją dabartinę. Tada dar nežinojau, kad su kiekviena mylia, traukiniui tolstant, mano gyvenimas, mintys ir žmonės aplinkui taip kardinaliai pasikeis. Jau po kelių dienų, vos (pagaliau!) palikus Maskvą ir pajudėjus galutinės stotelės – miestelio, pavadinimu Serov – , link, viskas įgavo naujas spalvas. Daugelio žmonių mėgiamas posakis: „Maskva nėra Rusija“, pasiteisino: traukiniui tolstant, keitėsi ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonės, jų veidai, pasakojimai.

Mūsų ekspedicijos dalyviai buvo išsibarstę po visą traukinį, tad manimi rūpinosi atsitiktinai pasitaikę pakeleviai – Vladimiras, Irina (arba „Irinačka“), Katia ir Liuba. Vladimiras vaišino jautienos „tušonke“ ir saldainiais, moterys – sausainiais, arbata. Pokalbio su jais atmosfera kažkodėl itin priminė pasisėdėjimą su tėvais pirtyje – lyg senais gerais laikais, lyg pažinočiau juos visus daugelį metų. Bet apie tai kiek vėliau.

Visi drauge keliavę 18 ekspedicijos dalyvių tarpusavyje buvo visiškai nepažįstami, vadinkime, svetimi žmonės. Apie juos žinojau tik tiek, kad kiekvienam teko įveikti itin sekinantį bandomąjį žygį Dzūkijoje, dar tai, jog šie jauni žmonės – šalies patriotai, galimiems sunkumams kelionėje nusiteikę labiau, nei, mano akimis žvelgiant, aš pats. Visiems aštuoniolikai ekspedicijos dalyvių sugūžėjus į keturvietę kajutę, kažkas pasikeitė: rodos, mus tarpusavy apjungė kažkoks nematomas vienybės ir nesavanaudiškumo siūlas, kiekvienas kits kitam norėjo padėti, skirti savo laiko; rodos, toks paprastas, bet toks nepaprastas, seniai bepatirtas reiškinys – ir visai nepagražintas, visai neidealizuojamas. Visai kaip „MasterCard“ reklamoje: „Viskas, kas vyksta aplinkui, yra neįkainojama“ – žodžiais nepaaiškinsi, pinigais nepasversi.

Ilga dviejų parų kelionė traukiniu Maskva – Serovas baigėsi. Penktą valandą ryto mus pasitinka ekspedicijos vadovas ir būrys uodų.

Misija Sibiras’10 prasideda.

Nuotraukos: Martyno ir Jaros (ačiū!!!)

***