Kiekvienas rytas prasideda vagone, kiekvienas vakaras taip pat ir užsibaigia. Visą dieną skamba tie patys garsai. Garsai kurie mūsų senoliams yra įstrigę giliai širdyse. Daugelis jau nebe papasakos, ką jie tada jautė, vežami mediniuose vagonuose. Ištisas paras girdėdami ratus, bėgančius metaliniu keliu.

Man geležinkelis su savo garsais kaskart primins ilgus ešelonus, nors ir nepatyriau jų siaubo, nors negirdėjau pasakojimų iš senolių. Pro šalį riedantis krovininis sąstatas kelia didelį triukšmą, kuriame sunku ramiai išbūti kelias minutes. Pabandykit įsivaizduoti, kaip tai turėjo ištverti protėviai. Riedant sąstatui, sustingstu, užsimerkiu ir klausau ausies būgnelius draskančių garsų. Man tai būdas prisiliesti ir pajusti istoriją, per garsus.

Tai istorija, kurią turime išsaugoti. Vieni tai gali padaryti užrašinėdami senolių atsiminimus, kurdami dokumentinius filmus. Kiti, vis nauja grupė jaunuolių, kasmet vykti į tremties vietas, klausyti ten vis dar gyvenančių pasakojimų, vaikštinėti keliais, kuriuos išmynė protėviai, pridėjus ranką prie akmens pajusti jame susikaupusį skausmą, apkabinus medį įsiklausyti į jo pasakojimus, atsigerti iš siauro, sraunaus upelio, kuriame gėrė ir prausėsi naujakuriai, tvarkyti jų amžino gyvenimo vietas.

Neteko man šiais metais to pajusti, pabūti tose vietose. Likimas nelėmė man to pamatyti. Gal man užtenka išgirsti grįžusių ekspedicijų pasakojimus, pamatyti nuotraukas, kad pajausčiau tą dvasią?

Jaučiausi pats laimingiausias, kai pamačiau „Misija Sibiras‘10“ pirmo etapo rezultatus. Patekau tarp 70 jaunuolių, vyksiančių į bandomąjį žygį. Skaičiavau dienas, laukiau tos akimirkos, kai pečius vėl slėgs kuprinė, o kojos ves per miškus. Tos dvi dienos, bandomajame žygyje yra vienos iš įsimintiniausių. Dar prieš žygį pasakiau sau, kad jei nepateksiu tarp laimingųjų vyksiančių į misiją, nenusiminsiu, nes jau patekau į tą septyniasdešimtuką, atrinktą iš daugiau nei 1200 norėjusių.

Pirmi nueiti kilometrai ir pirmos pritrintos pūslės atskleidė kažkurių prastą pasirengimą žygiui, bet nė vienas nedejavo, vis dar su šypsena žengė toliau. Kol skausmas buvo nepakeliamas ir nebegalėjo tęsti. Vedė mus tankiu mišku, kirtimais, kartais pažastis pakasydavo dilgelės. Turėjai laikyti itin spartų tempą, o sustojus, per kelias minutes pailsėti, atgauti jėgas. Pirmą dieną ypač vargino kaitrūs saulės spinduliai, prakaitas, nespėjantis nubėgti nuo kaktos per skruostą. Aplink visus buvo nedidelis prakaito kvapo debesėlis. Kvėpuoti per burną reikėjo itin atsargiai, nes galėjai prisivalgyti vietinių musių, uodų, kuriuos galėjai saujomis skinti. Ilgainiui tilo juokas, vis dažniau žygio metu stodavo rimtis, vos keli sugebėdavo išlikti šalti, visi laukė kelio galo. Kai atrodydavo jau įsiėjai ir galėtum taip žingsniuoti dar ilgai, žygio vedlys pateikdavo siurprizų. Ne vieną kalną turėjom įveikti, ne vieną tankų mišką pereiti, nors visai šalimais buvo galimybė to išvengti. Tai kėlė man truputį juoką, nes organizatoriai norėjo mus gerokai pavaikyti, kad sunkiausiomis akimirkomis atsiskleistų tikrieji veidai. Manau jiems tai ir pavyko padaryti. Jau po pirmos dienos mūsų gretas paliko apie 10 jaunuolių. Tai nebuvo vien merginos, krito ir vaikinai.

Stovyklavietė, vietinė medikų suburta komanda gydė bendražygių kojas. Medkirčiai tempė malkas iš šalimais esančio raisto. Kiti įsikūrinėjo, statė laikinas gyvenimo vietas, įkūrinėjo ugnį, kuris šildė mus ir mūsų maistą, visą likusį vakarą. Dienos prakaitas nuplautas sraunioje upėje ir delnų pliauškėjimas mušant uodus. Šiltos kalbos prie laužo, taip pasibaigė pirma, ilga diena.

Ankstyvas rytas, ant žolės vis dar kabojo naktinio lietaus lašai ir vėsus oras suteikęs žvalumo likusiems kilometrams. Bendras masažas, kuris šiek tiek atpalaidavo įsitempusius pečių raumenis. Pirmi žingsniai sunkūs, kojos kaip medinės. Bet greitai visi įsivažiuoja į ritmą ir dar su rytine šypsena pradeda skaičiuoti nueitus kilometrus.

Antra diena buvo trumpesnė ir morališkai visiems buvo lengviau. Vien dėl to, kad žinojo, kad rytoj jau nebereikės eiti, tai paskutinė diena. Po jos galės ramiai ištiesti kojas.

Lengvai besisukantys kilometrai atvedė visus į „finišą“. Džiaugsmo išraiškos pasimatė visų veiduose. O kažkurie dar norėjo tęsti, eiti ir nesustoti.

Pirma diena ~33km

Antra diena ~20 km

Kuprinė ~25kg + maisto davinys ~5kg

Lazda lydėjusi mane dalyje žygio

Vilnonis megztinis (antrą dieną)

Greitai džiūstančio audinio kelnės

Akmuo kišenėje

Vilnonės kojinės

Kareiviški batai

Teksto autorius: Vytis Šulinskas

www.vytisfoto.lt

***