Londonas be abejonės yra viena tų ypatingų kosmopolitiškų sostinių, kur galima pasotinti akis žvilgsniu nulydint keisčiausiai atrodančius žmones. Po poros mieste praleistų mėnesių nebestebina niekas – nei skiauterėti, tatuiruoti, auskaruoti pankai (nors aš vis dar bandau įsivaizduoti tų vyrukų šukuosenas rytą išėjus iš dušo), nei lieknutės, bet kokiu oru už saulės akinių besislepiančios ultra stilingos azijietės, nei crazy pensijinio amžiaus „bobutės“ (pavadintos „bobute“ tikrai įsižeistų), pasipuošusios ryškiaspalvėmis kepurėmis ir lakiniais aukštakulniais, nei restorane užkandžiaujantys iki ausų išsitepę statybų darbininkai.

Prie dalykinio kostiumo avimi sportbačiai? Na ir kas. Ant galvos išskutinėtas Europos žemėlapis? Juk mums saulės neužstoja. Mergaitė naktiniame klube „pamiršo“ užsidėti sijoną? Belieka tik užrišti savo brangiausiam akis. Kitas keistuolis vietoje kepurės dėvi… moteriškas kelnaites? Turbūt per daug įkaušo. Čadromis veidus pridengusios musulmonės, juodaodės moterys galvas padabinusios spalvingais turbanais, sužvanga apyrankės ant sariu pasipuošusios moters rankos, o dalykiniu kostiumėliu apsivilkusi moteris ant skruosto išsitatuiravusi Mikimauzą. Ach… Gatve žygiuoja ankštomis kelnėmis ir languotais marškiniais pasipuošęs a la Elvis Preslis, parke ant suoliuko keptas bulvytes kremta Helloween‘o makiažą nusivalyti pamiršęs gotas, o „Tesco“ kasininko dredai velkasi žeme. Londone gali būti kuo tik nori, susikurti svajonių įvaizdį ir ramiai žygiuoti gatve žinant, jog niekas (na, nebent turistai iš rytų Europos) nebadys pirštais. Pati puikiausia dirva vešėti stilių įvairovei yra kosmopolitinė tolerancija.

Tačiau, ilgiau pagyvenus ir paganius akis spalvingoje minioje vis dėl to įmanoma įžvelgti vietines mados tendencijas. Gal įtakoti žavingų Holivudo filmų apie pasaulinius karus, gal gėrėdamiesi savo prosenelių fotografijomis, o gal taupumo sumetimais – daugybė Londoniečių yra pamišę dėl Vintage ir Retro. Kitaip tariant „ant bangos“ yra viskas ką dėvėjo mamos ir močiutės – taškuotos palaidinės su viduje įsiūtais „vatiniais“ petukais, gėlėtos, aksominės beformės suknelės, nertos ir kailinės apykaklės, pionieriškos skarelės, įvairūs karoliai, segės, masyvūs plastikiniai auskarai, subtilios pirštinaitės, šiek tiek nudrengti batai ir mažytės zomšinės rankinės. Vaikinai išdidžiai velkasi kareiviškus švarkus, liemenes, ryškias kaklaskares arba gėlėtus kaklaraiščius, ties kulkšnimis siaurėjančias kostiumines kelnes ir fetrines skrybėles.

Paprasčiausias būdas pataikyti į Londono mados dešimtuką – atlikti reviziją močiutės ar dieduko palėpėje. Kitu atveju, jei nebaisu atverti piniginę, puikiausia vieta įsigyti tarpukario metais pagamintų drabužėlių yra Bricklane‘as sekmadieniais. Na o jei norisi tiesiog paganyti akis tikrai verta šeštadienio popietę praleisti mažyčiame bet žavingame Broadway market. Pirmą kartą ten lankantis atrodė, jog prieš tai buvau įlipusi ne į autobusą, bet į laiko mašiną – prie „organic“ maisto prekystalių ir mažose kavinukėse buriavosi nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų retro stiliaus damos ir džentelmenai. Įspūdingos šukuosenos, ryškiai raudonos lūpos, senamadiškos pėdkelnės, ilgi vyrų paltai, skrybėlėmis nuo lietaus pridengtos galvos ir ori laikysena. Prie kampo stovintis vaikinukas ima groti akordeonu, prie jo prisijungia iš kažkur atsidūręs smuikininkas ir netrukus žavingos poros ant balomis nusėto esfalto jau trypčioja tvisto žingsnelius.

Kitas mano rašinys bus laiškas močiutei – tikiuosi ji dar neišmetė savo mergautinių suknelių. Juk savaitgalį vėl keliausiu laiku. Tik svarbu nepamiršti tinkamai apsirengti.

***