Viens du, viens du… Lėtai, lyg geležiniai kareivėliai, keliauja minutės tolygiai judėdamos link darbų pabaigos. Apsiniaukęs dangus žada lietų – sinoptikai pranašauja saulę. Šiandieniniai pietūs jau seniai suvalgyti, galbūt, net ir virškinti pradėti. Iki vakarienės dar toli, taip toli, kad net ir užuosti sunku. Kažkur vyksta užsitęsęs pasitarimas, galima išgirsti diskusijų nuotrupas ir balso tono svyravimą. Sunkiai suskaičiuojamas padarytų ir nepadarytų darbų sąrašas, keletas vertingų minučių iš visų, praleistų kalbant telefonu, daugybė veltui iššvaistyto laiko, diskutuojant apie futbolo lygių lentelę ir penktadienį planuojamus „company drinks“.

Kur būna startas, ten būna ir FINISHAS. Tarytum burtų lazdele pamojus, lygiai 17:30 valandą visi kyla, traukiasi rankines/krepšius/portfelius ir juda link durų, kurios net nespėja užsidaryti nuo vienu metu pro jas keliaujančių žmonių skaičiaus. Taip ir lieka ant stalų nebylios, dar pusiau pradėtos tikrinti sąskaitos, neišgerta kava ir neplauti puodeliai, tuščias traškučių pakelis, užrašai su šiandienos ir rytojaus darbais.

Po gerų keliolikos minučių visa darbinė veikla būna ne tik sustojus, bet ir visiškai pamiršta, tarsi didelė ir erdvi patalpa prieš pusvalandį net ir nebuvo pilna šurmulio ir balsų, galbūt, tik palikta netvarka byloja apie visai neseniai čia buvusius žmones. Ofise pasidaro tylu kaip naktį, tik oro kondicionierius, garbingai dirbantis savo darbą, niekada nenustoja veikti, leisdamas raminantį ūžesį. Užgęsta paskutinės šviesos.

„Please stand clear of the closing doors“, „Please stand clear of the closing doors“… tarytum aidas dar kartą pasigirsta jaunos moters balsas. Tikriausiai visai nesvarbu, kiek kartų tai būtų kartojama, tačiau žmonės niekada nepasitrauks, o iš paskutiniųjų stengsis įsibrauti į užsidarantį metro. Išskirtiniai atvejai tik tie, kada vagonas yra pilnut pilnutėlis, nors net ir tada pasitaiko tokių, kurie patalpina tik vieną koją ant pagrindo ir visu kūnu spaudžia jau ir taip nuo karščio ir tvankumos sunkiai kvėpuojančius žmones, dar bandydami įnešti ir savo pavargusį kūną, skelbdami savo teisę naudotis visuomeniniu transportu ir desperatiškai šaukdami „people move!“.

Durys užsidaro. Tuojau atvažiuoja ir kitas raudonas, vėliau – pilkas metro. Ir dar vienas, ir dar..

Daug pavargusių, daug piktų. Dalis iš jų plečia/ „plečia“ savo žinių akiratį pasiėmę „London paper“ arba „Life“, kai kurie įnikę į romanus, fantastikos/ detektyvines knygas, mažesnė dalis dar energingai bendrauja, dar viena grupė žmonių bereikšmiškai spokso į čia įsėdančius, čia išlipančius žmones, visus vertindami akylomis akimis, teisdami ir garbindami, bet tuojau pat vėl viską užmiršdami. Turistai paprastai baikščiai dairosi ir penkis kartus tikrina stotelės pavadinimą, žiūrėdami į turimą metro planą, o likusieji… palinkę, tarytum laukų smilgos, ir jeigu ne devintą sapną sapnuoja, tai bent bando nuvogti vieną kitą pritrūkusio miego minutę.

„Let people off the car first“ išgirsti, jeigu pagaliau pasiekei savo stotelę. Tada ir vėl tas pats… staiga tarsi atsibudę žmonės vėl sujuda, sukruta ir pradeda veržtis laukan, pajautę jau artėjančių namų kvapą…

„OPEN“ mėlynai ir raudonai blyksi iškaba ant parduotuvės vitrinos, esančios pakeliui į namus. Dideli plakatai puošia beveik visus parduotuvės langus, vaizduodami įvairius maisto produktus. Viename iš jų – dailiai supjaustyti picos gabalėliai su nutįsusiu olandišku sūriu ir nemažu kiekiu padažo, kitame – tobulos formos ir spalvos braškės ir obuoliai bei vynuogės, paskutiniame pavaizduoti miltiniai produktai – ilgos miltais nubarstytos „bagetės“, gražiai paskrudę bandelės, „crossaintai“ ir duona, rusva, gražiai išsipūtusi nuo mielių, tarytum dar garuojanti ir kviečianti būti nupirkta…

Visiškai šalia vyksta „karaoke“ naktis, kituose „pubuose“ įprastai sukasi darbas, kur, savaitgaliui artėjant, žmonių skaičius nepaprastai padidėja. Dažniausiai tokių, kurie ne taip skuba namo, kurių namuose dažnai nelaukia niekas, kas galėtų pagerinti vakarą ir sušildyti pavargusį kūną. Girdisi juokas, matyti šypsenos ir alus alus alus…

Namuose nenumaldomai ir nepertraukiamai spaudomas televizoriaus pultelis. Kartais atrodo, kad didesnis kiekis rodomų kanalų kažkokiu paslaptingu būdu galėtų įtraukti į už ekrano esančią gražesnę ir įdomesnę realybę. Šalia garbingą vietą užimantis „laptopas“ su visagaliu „facebook“ ir „skype“, viena po kitos iššokančios pokalbių lentelės, naujienų keitimasis, ateinančių susitikimų planavimas. Televizoriaus leidžiamas garsas vis labiau pradeda erzinti, dauguma programų pasidaro nebeįdomios ir pilkos, perkaitęs kompiuteris net neperspėjęs išsijungia, pasidaro taip tvanku, taip mažai oro, pasijauti visiškai išsekęs… ženklas – laikas miegoti.

Nemaloniausias garsas visame pasaulyje. Žadintuvas. Mėgavimasis paskutinėmis jau sugadinto poilsio minutėmis, saldžiomis, tarytum kopinėjamas medaus. Bet ir jis greitai baigiasi… Dušas, bandantis gerinti situaciją ir kiti rytiniai ritualai niekada nekintantys ir niekada neprarandantys savo reikšmės. Vis dar vangiai sviestu tepamas skrebutis, verdantis virdulio vanduo ir niekada taip ir nespėta išgerti kava.

Sausakimšas metro atvažiuoja. Nebelieka laiko laukti kito. Nei su garų pirtimi, nei su sauna sausakimšo vagono nepalyginsi – jose nepalyginamai geriau. Pirtyse karštis yra malonumas, čia – kankynė. Ten daug geriau už daugybę šalia į veidą sunkiai kvėpuojančių žmonių, už tvankų orą, po truputį didėjantį ir sklindantį įvairių kvapų mišinį, pradedančius kauptis prakaito lašelius ant veido, vis labiau apsiniaukiančius veidus ir nenustojamai gendančią jau ir taip pagedusią nuotaiką.

„Turn on…“ sužiba mėlynas monitoriaus ekranas. Tvarkomi vakar dienos popieriai, rūšiuojami darbai, atkeliaujanti kava ir viskas vėl sukasi lyg karuselė iš naujo. Viskas grįžta į ten, kur ir prasidėjo…

***