Per pietų pertrauką šnekučiuojamės su bendradarbe. Ji klausia:

- Kiek metų tu mokykloje mokeisi anglų kalbą?

- Em… gal dešimt… Bet čia atvažiavusi vis tiek nieko nesupratau.

- OMG, tai kaip tu važiavai, kalbos nemokėdama? Čia tavo šeima, giminės, ar studijuot važiavai?

- Hmmm, na turėjau vieną draugę… O šiaip tai tiesiog norėjau kažko naujo…

- Tai taip, tiesiog atvažiavai ir ką?

- Na, turėjau truputį pinigų, vieną draugę ir truputį kalbėjau angliškai… Ir ką, ėmiau ieškoti darbo ir mokytis kalbą.

- Na tu ir drąsi, manęs per jėgą niekas į kitą šalį neišvežtų. Nei kalbos, nei tėvų, nei draugų! Žaviuosi aš tais imigrantais, ech…

Nuėjusi į tualetą spoksau į veidrodį: ar yra kuo didžiuotis? Nei įspūdingos karjeros, nei milijonieriaus vyro, nei Oxfordo diplomo… Cha! Ir tėvai vis klausia “kada grįši namo?“ Namo? Šita sąvoka jau seniai pakeitė prasmę. Namai yra ten, kur nereikia klausti „kur padėta kava?“. Dabar jau ir Londone turiu net keletą tokių vietų. Ir vis tiek nėra kuo didžiuotis. Nebent stebėtis, koks iš tiesų stiprus yra tas išlikimo instinktas. Kartą mano tėvas pareiškė, jog iš savo šalies svetur laimės ieškoti išvyksta nevykėliai – „savam krašte pranašu nebūsi“, tada ironiškai paantrino močiutė. O aš stebiuosi, kaip drąsiai čia kibau į gyvenimą, kaip atkakliai ieškojau darbo, kaip sunkiai radau nuoširdžių draugų, kaip ilgai jau čia užsibuvau…

Kiekvienam išlipusiam iš lėktuvo kvapą gniaužia ne tik nauji spalvingi įspūdžiai, bet tučtuojau stukteli suvokimas, jog tu čia –svetimas, ateivis, atvykėlis. Ir pasitikėti gali tik savimi. Žaviuosi klausydama sėkmės istorijų ir svarstau, ar tik ne tas žinojimas veikia tarsi amžinas variklis judėti pirmyn, kažko siekti, išlikti? Nesaugumo jausmas, kai žinai, jog pavargusi negali paskambinti pasiguosti tetai, kaimynė vargu ar paskolins druskos, o tėvų šaldytuvas – už tūkstančių kilometrų. Ten pat likę vaikystės draugai, pirmosios meilės, piktas kiemsargis, stalčiuje guli niekam nereikalingas mokyklos diplomas, ir knygos, kurių nespėjai perskaityti, bet sau pažadėjai, jog būtinai sugrįši kitą vasarą… O čia reikia būti budriai, reikia stengtis išlikti.

Žmonės skundžiasi, kad Londone viskas labai brangu. Tą patį girdėjau iš draugo, gyvenančio Maskvoje. O ir pačiai akys ant kaktos iššoko, kai pamačiau kiek kainuoja duona Stokholme. Bet turėjau tik dvi išeitis – likti nevalgius arba sumokėti. Ech… Išlieka stipriausi, juk taip? Juk mes visi esame palikuonys tų protėvių, kurie išgyveno pasaulinius karus, maro ir bado epidemijas, kurie atsispyrė paukščių, kiaulių ir tinginystės užkratams. Anksčiau išlikdavo tas, kuris aplenkdavo kitus ir pirmas nusmeigdavo žioplą stirną. Dabar išgyvena tie, kas laiku susimoka sąskaitas. Urbanizacinė evoliucija? Miestai kelia kartelę tartum tyčia, norėdami atsikratyti nevykėlių bei parazitų. Imigrantai? Drąsūs, stiprūs, vikrūs. Jeigu ne – pabrukę uodegas važiuoja namo (ar bent jau į kokį mažą miesteliūkštį). Nors gal ir nėra kuo didžiuotis. Tik stebėtis, kokie drąsūs gali būti žmonės išvykę toli nuo gimtų namų.

Nepamirškit laiku sumokėti sąskaitų.

***