Pastaraisiais metais radijo stotyse girdėdavome įvairiausių lietuviškų dainų žodžių: „…ji lindo lindo, pati po manim palindo…” (G&G Sindikatas), „…aš myliu myliu myliu daug vyrų vyrų vyrų…” (YVA), „…buvo mažas stebuklas laikyti jos krūtį saujoj, didelis stebuklas parsivesti į namus…” (M. Mikutavičius). Ir čia tik keletas gana paprastų ir netgi pavadinčiau „kuklių” erotinių motyvų pavyzdžių mūsų šiuolaikinės muzikos padangėje. Ir visgi, iš vyresnių žmonių lūpų ne sykį esame girdėję maždaug tokius pamąstymus: „na ne, mūsų laikais taip nebuvo…”, „neliko nieko švento…”, „jau vien tik vulgarybės tam jaunimui rūpi…”. Vis dėlto, atsigręžkime trumpam į praeitį ir šį kartą susipažinkime su lietuvių liaudies dainomis ir paanalizuokime erotinę lietuvių liaudies dainų simboliką. Ką gi, ar tikrai senovėje lietuviai buvo tokie jau dorovingi, tyri, naivūs? O gal – apsukrūs, gudrūs, dviprasmybėmis kalbantys poetinio žodžio ir dainų meistreliai?
Lyrines dainas dainavo ir dainuoja daugelis pasaulio tautų. Panaši dainų tematika, jose apdainuojami simboliai ar reiškiniai. Lietuviai – ne išimtis. Dainingiems, balsingiems mūsų tautiečiams niekada netrūko nei fantazijos, nei originalumo, kuriant ir dainuojant dainas apie savo kasdienį gyvenimą, šventes, žmonių charakterio ypatybes. Kaip teigia B. Sruoga savo straipsnyje „Erotinė lietuvių dainų simbolika”, „daugelio lietuvių liaudies dainų lyrika kaip tiktai ir sukas apie vyriškosios ir moteriškosios giminės santykius. Ir ne tik sukas – šios visos dainos turi daug bendrų simbolių, vaizduojančių analoginius daiktus ir reiškinius. Visų indoeuropiečių tautų lyrinėse dainose rasime šitokios rūšies simbolių: medis – žmogus; medžio lapas – mintis, žodis, palinkti – nuleisti galvą, žemčiūgas, rasa – ašaros; apyniai vyniojas – bernelis ar mergelė meilėje linksta; medis džiūsta – žmogus nyksta; medis sprogsta – mergelė ar berniokas pasirengę meilei; uoga – mergaitė, medis ir jo šaltinis – vienas ir kitas simbolizuoja mergaitę; sakalas, šakas laužiantis – bernelis, mergelę grobiantis; sakalas, berželis, raitelis – jaunikis ir t.t.” Ką gi, keletas „gyvų” pavyzdžių iš mūsų visų auksinio lietuvių liaudies dainų „aruodo”:

Ant Kalėdų daugel švenčių,
Atsiguliau viena.
U,i u,i ui, u,i ui,
Atsiguliau viena.

Da gaideliai negiedojo,
Lovelė sulūžo,
Ui, ui, ui, ui, ui,
Lovelė sulūžo.

Ir išeina motinėlė,
Iš aukšto svirnelio,
Ui, ui, ui, ui, ui,
Iš aukšto svirnelio.

Rauda, verkia dukrytėlė
Močiutės nuplakta,
Ui, ui, ui, ui, ui,
Močiutės nuplakta. (Juška, Liet.l.d.)

Trake berželis stovėjo,
Berželio lapai mirgėjo,
Ne berželis stovėjo,
Ne berželio lapai mirgėjo,-
Tik bernužėlis stovėjo,
Su mergužėle kalbėjo

Ar šilai dejavo,
Ar laukai miglojo?
Ar vargų mergužėlė
Uogeles rankiojo?

Ei rūmai, rūmai, rūtų žalumai,
Kas mano mergytės, jos malonumai!

Aš išgėriau stikliukėlį
Už save mažesnį.
Išvoliojau purvynėlį
Už save didesnį

Kaip teigia lietuvių literatūros klasikas, B. Sruoga, „lietuvių liaudies dainose įsimylėjusiam mylimosios plaukų pluoštelis – mylimosios „gėrybių” simbolis, mergiotei rūtų vainikėlis – nekaltybės ir jaunų dienelių simbolis”. Visgi manau, kad simbolis nėra kokia griežtai aprėžta sąvoka, ji gali būti įvairiai interpretuojama, skirtingai dainose apdainuojama. Ką gi, aptarkime dar keletą tradicinių erotinių dainų simbolių, apdainuotų lietuvių liaudies dainose. Vainikėlio ženklas ir jo prasmė – visiems žinomas:

Nuims vainikėlį -
Uždės gobtūrėlį,
Sunkumėlį ant galvelės

Patrotinau vainikėlį už alučio sklenytėlę,
Patrotinau jaunystėlę už vynelio kietiškėlį,
Kur jauna pasidėsiu, sarmatėlę apturėsiu?
Aš nueisiu žalion girion, kur laputė vaikus veda -
Aš ten jauna pasėdėsiu, sarmatėlę apturėsiu.

Ai, ai, ai, Dieve,
Dievuliau mano,
Kaip aš šią naktį
Vargely buvau,

O aš nušalau
Kojas rankeles,
Užkrito rasa,
Už vainikėlio.

Mila, buvau svirne,
MIla, lankiau mergą,
Mila, mano kepurėlė,
Svirne ant skrynelės

Jis jai davė labą rytą,
Ji jam nė žodaitį,
Jis jai kėlė kepuraitę-
Ji jam vainikėlį.

Savo straipsnyje „Erotinė lietuvių dainų simbolika ir jos kilmė” B. Sruoga pažymi, jog „rūta gali simbolizuoti ir pačią mergaitę, ir jos nekaltybę, bet dažniausiai – ji yra mergelės tikra prietelka, su kuria pastaroji ir kalbas, ir tarias, kurioj mergelės pergyvenimas atsispindi. Žirgas niekuomet bernioko negali atstoti, jis – jo mielas prietelis, nepakeičiamas draugas, jo miklumo simbolis. Mergelė, pasisėjusi rūtą, nusipynusi vainikėlį, jau pasirengusi nuotaka. Berniokas, gavęs žirgą – pasirengęs jaunikis. Kas mergelei rūtelę skinti, – tas berniokui žirgelį šerti. Vainiką pinti – žirgą balnoti; vainiką ant galvos dėti – į žirgelį sėsti:

Raudojo mergelė
Rūtelių daržely,
O jaunas bernelis
Naujoje stotelėj.
Raudojo mergelė
Rūteles skindama,
O jaunas bernelis
Žirgelį šerdamas.

Dukrele lelijėle,
Su kuo šiąnakt nakvojai, kieno žirgą šėrei?
Su broleliu kalbėjau, brolelio žirgą šėriau.
Dukrele svavalnike, namelių pustelninke,
Namelius pustavoji, bernelius čiustavoji:
Sušėrei vainikėlį su grynu abrakėliui,
Sugirdei jaunystėlę su čystu vandenėliu!

Prieš keletą dešimčių metų prozininkas ir literatūros tyrinėtojas B. Sruoga pastebėjo, kad „daugumos indoeuropiečių tautų žmonių, taip pat ir lietuvių, dainose medis – merginos, nuotakos simbolis, o atskridęs paukštis, medžio šakas laužantis arba stačiai medį laužiantis, – jaunikio simbolis. Visi lietuvių dainų sakalėliai raibieji, gulbinėliai, meletėliai – ne kas kitas, kaip tik jaunikis. Prisiminkime, pavyzdžiui, garsiąją dainą „Siuntė mane motinėlė į Dunojų vandenėlio”:

Man besemiant vandenėlį
Ir atlėkė gulbinėlis,
Ir atlėkė gulbinėlis,
Ir sudrumstė vandenėlį.

Kalnan pucinėlis,
Klonėn šermukšnėlis,
Ti mergelė lelijėlė
Pucinėlį laužė

Pucinėlį laužė -
Pas bernelį klausė:
Kada mudu ženysimės -
Ar rudenies lauksim?

Perskaičiusi lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, teatrologo, literatūros ir tautosakos tyrinėtojo B. Sruogos pamastymus apie lietuvių dainų erotiką, pati susimąsčiau apie lietuvių būdą, charakterio ypatybes, bandžiau įsivaizduoti senovės lietuvių gyvenimo aplinkybes ir aktualijas… Pripažįstu, smagūs ir apsukrūs buvo mūsų protėviai, dainavo sau dviprasmybes ir galėjo kvatotis už pilvų susiėmę arba svajingai meilikauti kaimo gegužinėse… Smagu, nors tu ką. Gyvi ir autentiški senovės gyvenimo pėdsakai, užfiksuoti dainose. Ar galima linksmiau bandyti atsiminti praeitį? O pabaigai – keletas nuostabių B. Sruogos (gyvenusio 1896 – 1947 m.m.) minčių apie lietuvių erotines dainas: „Mums, paragavusiems vadinamosios kultūros atvirų ir uždraustų vaisių, šios dainos vaizdai ir jų pynė atrodo kažkoks netikslus ir negyvas daiktas, mums gal tai tėra tiktai studijų objektas – galvosūkis, bet tai dar nereiškia, kad tiems žmonėms, kurie dainą kūrė ir dainavo kad ir jiems tie, taip sakant nesąmoningi posmai būtų toks pat negyvas ir beveik nesuprantamas žodžių rezginys. Mano dėta, tai yra gražiausia lietuvių tautos simbolika, tiksliausiai išlaikyta, grakščiausiai suposmuota…”.

___________________________________________________

Parengta pagal B. Sruogos straipsnį „Erotinė lietuvių dainų simbolika“

***