Nors į Sao Paulo (Brazilija) atskridome jau prieš keletą dienų, vis tik turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol viskas atsistojo į savas vėžias. Privalėjome atlikti visus buitiškai nuobodžius, bet būtinus darbus (skiepai, mašinos nuoma ir t.t.), be kurių mūsų ekspedicija ir kasdieninis gyvenimas būtų perdėm sudėtingas. Bet apie viska nuo pradžių.

Tik atvykus i Sao Paulo, mus pasitiko lietuvių kilmės brazilas – Audris Tatarūnas. Visa tai sukėlė labai nuoširdžią šypseną ir teigiamų emocijų antpludį. Tik mums vieniems, atskirdusiems iš Lietuvos, ta žalia marškinėlių spalva ir užrasas ant jų LIETUVA reiškė tiek daug. Kiek nurimęs supratau, kad mes ne vieni ir mūsų ekspedicijos planai pradeda įgauti vis daugiau spalvų ir, svarbiausia, disciplinos. Dar skrendant į Brazilija, lektuve skaičiau atsiminimų knygą, apie lietuvius, kurie atplaukė į Braziliją jau beveik prieš šimtą metų. Tuo metu spalvos ir juos supanti aplinka toli gražu nebuvo tokia ryški ir teigiama. Juos pasitiko kiek didesnė nežinomybė.

Sėdome į Audrio mašiną ir nieko nelaukę patraukėme link jo tėvų namų. Artėjant prie vietos, Audris vis dažniau pristabdydavo automobili ir išdidžiai mums papasakodavo, kur gyveno ir rinkdavosi lietuviai, bei kur tebėra lietuvių susirinkimo vietos. Lietuvių rajonas vadinasi Vila Zelina. Cia apstu visko, prie ‘Lietuvių aikštės’ tebestovi lietuviška parapija, aplink kurią yra begalė parduotuvių, parduodančių lietuviškus produktus (krienai, rauginti kopūstai, saldumynai, krupnikas ir t.t.). Netoliese dangų raižo ir neseniai pastatytas daugiaaukštis namas pavadinimu ‘Kaunas’. Už kelių žingsnių, visai šalia ‘Lietuvių aikštės’ yra lietuviškas baras (Bar do Vito), gyvuojantis jau daugiau nei pusšimį metų ir yra laimėjęs nemažai apdovanojimų. Bet tai tik keletas epizodų ir vaizdų, kurie mus pasitiko tik atvažiavus į Sao Paulo.

Po trumpo pokalbio pas Audrio tėvus, pajudėjome viešbučio link. Viešbutis kuriame apsistojome yra Mooca rajone, visai netoli Sao Paulo centro, bet pėsčiomis vaikščiojome labai nedrasiai. Mooca kvartalas, kartu su italų bendruomene, taip pat buvo gana tankiai apgyvendintas lietuvių imigrantų atvykusių iš Lietuvos. Dar iki šiandien čia išsilaikę itališkos tradicijos, kiekviena gatvelė turi po picerija.

Brazilijos lietuvių padedami, pradėjome dėlioti ir planuoti savo kelionės ir ekpsedicijos maršrutą. Laukia tūkstančiai kilometrų ir šūsnis adresų, kuriuos teks aplankyti. Kelios dienos praleistos čia jau viršijo mūsų lūkesčius. Su nekantrumu (toli gražu ne visi) laukia kelionės po Sao Paulo lūšnynus (favelas), kur bandysime susitikti su ten gyvenančiu lietuviu. bet iki tol, vyksime į Brazilijos pietus, kur aplankysime kelias dešimtis lietuvių šeimų. Po to laukia kelionė į džiungles pas kunigo Antano Saulaičio seną draugą – Vitą Kiaušą.

Ekspedicija ‘Brazilija – lietuvių keliais’ prasideda.

—