Neveltui sakoma, kad maži vaikai sako tiesą ir klausia pačių netikėčiausių dalykų. Ir aš iš šešiamečio gudročiaus išgirdau tokį elementarų klausimą: kodėl tu lauki vasaros? Atrodytų, ach, juk tai – paprasta! Ėmiau ir pažėriau beveik teoremą: vasara – visus metus lauktas laikas, viena ar dvi savaitės, kai gali pabėgti nuo visko ir „išleisi atostogų“ savo mintis, kai aplankai artimuosius gimtajame krašte arba leidiesi į ekstremalų žygį, o gal pildai planą – paskutinės minutės kelionė…Bet pati save „sugavau“ ir suvokiau, kad pasakiau viską per daug tiksliai, apibrėžtai ir ….visai nutolus nuo vaikiškų minčių. O juk tada, kai tau kokie šešeri, viskas kitaip, oi kitaip…

Faktas, kurio nepaneigsi, kad vaikystėje viskas įdomiau, skaniau, kartais – baisiau. Netgi vasaros atostogos atrodydavo (galų gale ir būdavo) kažkas toookio, ko lauki nesulauki….Paprastai viskas prasidėdavo nuo atsisveikinimo popietės su klasės draugais, kurios metu buvo rašomi rašinėliai tema: „Mano vasaros atostogos“ arba „Atostogų planai“. Dažniausiai ypatingų planų niekas neturėdavo, bet būtinai „papunkčiui“ beveik visi išvardindavo kelias vietas: pas senelius kaime, pas tetą sode, su tėvais prie jūros, su giminėm prie ežero, moksleivių stovykloje. Vasara prabėgdavo greit ir vėl tie patys rašinėliai tema „Mano vasaros įspūdžiai“. Beje, apie vasarą tuomet ne tik sąsiuvinio lapuose pasakodavome, bet ir kupini įspūdžių klasės draugams porindavome apie būtus ir nebūtus dalykus, vykdavo beveik varžybos, kas daugiau, kas įdomiau….

Suaugusių vasaros atostogos, mano manymu, taip pat neišvengia planavimo „papunkčiui“. Ilgai lauktas laikas – nemažiau spalvingas ir įdomus, nes reikia atlikti daugybę „užduočių“: užsitikrinti „sveiką įdegį“, atgauti sportinę formą, aplankyti dar vieną nematytą kraštą, pabaigti skaityti prie lovos kas kart numetamą knygą (kurią paėmus į rankas darbo savaitės metu, akys pačios „sulimpa“), praleisti daug daugiau laiko su šeima ir artimaisiais, kartais (labiau moteriškas „variantas“) – nuskinti visas sodo vyšnias ir priruošti uogienių ir kompotų visiems metams arba (labiau vyriškas „variantas“) ilgai žvejoti, neskubant „pasikuisti“ garaže ar iš lėto nupjauti žolę…

O gal apkeiskim viską vietom ir dar kartą (bent vasarą) sugrįžkime į nutrūktgalvišką vaikystę? Besibaigiant vasarai, vis dar galima suspėti padaryti keletą vaikiškos vasaros „atributų“. Taigi nesvarbu, ar tu mažas „pipiras“, ar solidus verslininkas, vis dar verta: „panerti“ į lysvę ir žirniauti, rugpjūčio naktį danguje ieškoti Didžiųjų Grįžulo ratų „samčio“, basomis pabėgioti ne tik po šaižų smėlį, bet ir po drėgną dirvožemį, rytinę žolę, būti išsitepliojus „iki ausų“, valgant ką tik nuskintas mėlynes, pliuškentis vandeny, kol pasieksi „dantų kalenimo“ lygį, suverti žemuoges ant smilgos, pamiršti rūpesčius ir „paskraidyti padebesiais“, dar kartą perskaityti R. Kiplingo „Mauglį“ ar L. Kerolio „Alisa stebuklų šalyje“, galiausiai, padaryti kai tikrai nutrūktgalviško – imti ir surengti vandens mūšį su draugais ir kaimynais…

Paprasta tiesa: ar tau šešeri, ar gerokai daugiau virš „-niolikos“ – vasaros malonumams visuomet atsiras laiko. Svarbiausia, nepamiršti nutrūktgalviškų vaikystės nuotykių, nebijoti ieškoti atsakymų į paprastus klausimus ir džiaugtis net mažais dalykais. Paskutinis vasaros patarimas: išjunkite kompiuterį, suvalgykite raudonskruosčių braškių saujelę ir bėkite kitos…

***