Ar Jums  kada nors teko prie Kūčių stalo sėsti drauge su dviem šimtais žmonių? Drauge maldą kalbėti, drauge laužti kalėdaitį, degti žvakę? Ar galite įsivaizduoti – taip prasmingiausia metų šventė švenčiama mokykloje?

Gražią, tikrą, nuoširdžiai lietuvišką tradiciją dvi dešimtis metų puoselėja Vilniaus lietuvių namai – mokykla, kurioje mokosi iš užsienio atvykę lietuvaičiai, kurie dažnai savyje lietuvį suranda tik bendrame buvime, tik tada, kai susėda prie ilgai laukto, didelio, gausaus Kūčių stalo.

Iš viso pasaulio atvykę lietuviai  neretai  pirmą kartą susipažįsta su archaiškomis tradicijomis, pirmą kartą paragauja aguonpienio ir  kūčiūkų. Juos stebina silkių įvairumas, rauginti kopūstai su grybais ir kiti kulinarijos stebuklai. O ir kaip nestebins, jei tokių valgių tolimose gimtinėse – Urugvajuje, Kazachstane, Rusijos šiaurėje, Gruzijoje  niekas nė girdėti negirdėjo ir ruošti neruošė.

Mokykla gyvuoja ilgiau nei du dešimtmečius, pirmieji abiturientai jau senai apie lietuviškas Kūčių ir Kalėdų tradicijas pasakoja savo vaikams, galbūt patys gamina tradicinus patiekalus, galbūt dar prisimena mokyloje giedotas giesmes ar  deklamuotus eilėraščius, šoktus lietuvių liaudies šokius.

Kiekvienam mokiniui didelė garbė ir įpareigojimas ši tradicinė, kasmetinė Kūčių vakarienė. Jie planuoja išvykas pas artimuosius, perka lėktuvų ir traukinių bilietus tik tada, kai žino, kad galės dalyvauti šventėje, kai galės su kalėdaičio gabalėliu apeiti stalus, palinkėti jaukumo, atsiprašyti už vaikiškas nedorybes, kai paragaus visų dvylikos patiekalų, kai pasigėrės paruoštais vaidinimais, sudainuos tradicines giesmes ir po eglute ras kiekvienai klasei ir kiekvienam vaikui skirtą dovanėlę.

Kiekvienas per vakaronę nori parodyti ko išmoko, kiekvienas nori pasipuošti, būti išgirstas, pastebėtas. Juk ne veltui kasmet mokyklą aplanko tiek garbingų svečių: Rima Gudelytė, Vytas Miliauskas, Lidija Zabulionienė, Alfonsas Rudys, Aloyzas Bakštys, Vincentas Liutkus, Danutė Veronika Kviklienė, Nijolė Vyšniauskienė ir Vyšniauskas, Visų šventųjų parapijos klebonas Vytautas  Rapalis, ne veltui prie vieno stalo sėdi mokiniai, mokytojai,  mokyklos direktorius, mokinių tėveliai, bendrabučio auklėtojai.

Šiais metais visi susirinkusieji buvo nukelti į žvaigždėtą svajonių šalį, sukviesti į melsvomis žvaigždėmis išpuoštą, baltomis staltiesėmis užklotą vakarienę.  Renginį vedė mergaitės -žvaigždutės, kurios nusileido į žemę, kad išgirstų, apie ką žmonės svajoja ir užkeltų svajones į aukštybes.

Mažųjų vaikų svajonės buvo baltos, sningančios, šokančios ir žaidžiančios, jie atliko poetinę kompoziciją „Šeršno gėlės“ . Apie žmogaus jausmus, troškimus, siekius, kelionę į save dainavo nepaprastai gražaus balso savininkė, operos solistė Rasa Jazukonytė. Susirinkę žiūrovai nuščiuvę gaudė kiekvieną garsą, mėgavosi muzikos sodrumu, žaismingu, lengvu atlikimu. Vyresnėliai mokiniai neabejotinai svajojo apie meilę ir atliko poetinę kompoziciją pagal V.Šekspyro lyriką ir

P. Čaikovskio muziką „ Tu – meilė“.

Žvaigždutės, beieškodamos svajonių,  aplankė visus, išgirdo mokyklos choro atliekamas dainas, kurios apdainuoja žmogaus norą pajusti lemtį, troškimą pakilti į aukštį. Nebuvo pamirštos ir  tradicinės Kalėdų giesmės.

Susirinkusius šiltais žodžiais pasveikino mokyklos direktorius G.Rudzinskas, garbūs svečiai, tėvų komiteto atstovės, mokyklos abiturientai.

Dėkingumo žodį išgirdo moterys, dirbančios valgykloje, už gausiai nukrautą vaišių stalą bei  auklėtojos Viktorija, Zita, vedėja Ineta, mokytojos Vilma ir Judita, kurios organizavo visą renginį.

Šiluma ir tradicijomis reikia mokėti dalintis, jeigu mes jas skleisime savo vaikams, galėsime tikėtis, kad tai bus perduodama iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį.

***