Gyvenant svečioje šalyje dažnai užklumpa kultūriniai nesusipratimai ir tapatybės krizė. Kas, po velnių, aš esu? Vieni susinervina pavadinti rusais ar netgi kažkam pagal aprangą atspėjus, jog esi iš Lietuvos. Nepaisant žemėlapio, atkakliai klijuojama „east european“ etiketė. „Lietuvos ryto“ skiltyje „Emigrantai“ dažniausiai kalbama apie lietuvių svetur padarytus nusikaltimus – dar viena priežastis raudonuoti. Ant krepšinio anglams nusispjaut, cepelinų užsieniečiai kažkodėl nemėgsta (kiek vaišinau, nutaisę mandagią šypsenėlę vangiai kapstė lėkštę). Istoriją, deja, toli gražu išmanom ne visi. Na Žalgirio mūšis… hmm, prieš ką ten laimėjom? LKL? Kas dar, hmmm, Trakų pilis… Nidos kopos…

Kuo man didžiuotis? Savo atkakliu ir sunkiu darbu?

Septyniasdešimtmetė britė per dieną nepavargsta: ryte perverčia laikraščius, dieną kapstosi miniatiūriniame sode, išalkusi maisto susiranda… šaldymo kameroje, pagalbon pasitelkia mikrobangų krosnelę ir vakare mėgaujasi televizijos šou.

Mano močiutė daug laiko praleidžia eilėse poliklinikoje, pensiją išleidžia vaistinėje, o mikrobangė jai iki šiol „velnio išmislas“. Na ir kas? Užtat kiek Lietuvos močiučių vis dar verda uogienes namuose? Pačios raugina agurkus, kopūstus? Spaudžia obuolių sūrį? Aviliuose suka medų. Minko tešlą virtinukams su mėlynėmis. Iš pienių moka supinti vainiką. Atskiria baravyką nuo ūmedės, o šią – nuo musmirės. Veria žemuoges ant smilgų. Važiuoja šimtus kilometrų , kad per Vėlines uždegtų žvakutę ant prosenelės kapo. Žino, kaip svogūnų lukštais numarginti kiaušinį. Pamiršusios ką namuose ir grįžusios pasiimti, pasižiūri į veidrodį – juk kitaip nesiseks. Kiek dėdžių moka išdarinėti gyvą žuvį, o kaime giminės visada turi atidėję savos gamybos kumpį – svečiams. „Ateis koks vyras į svečius“ sako močiutė, stenėdama ir nuo žemės keldama nukritusį peilį. O jei ateis, net ir neperspėjęs – jam iš spintelės bus ištraukti gardžiausi namų kąsneliai, po minutėlės ant stalo jau garuos arbata ir netgi bus pasiūlyta šio to stipresnio. Nuoširdžiai. Be jokių užslėptų ketinimų ar noro įsiteikti.

Runkelių varžybose dėl elito statuso provincialumas atrodo it sunkiai pagydoma liga. Vakarietiškas stilius, kompiuterinis raštingumas, geografijos žinios ir geriausias draugas – mobilusis telefonas tampa pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais sėkmingą kelionę į modernaus žmogaus statusą. O tada ir iškyla tapatybės krizė: kas aš esu, su visais tais aparatais ir užsieniečių niekaip teisingai neištariamu vardu bei pavarde? Lietuvis. Tas, kuris gali didžiuotis savo tautos dar neprarastu būdingu etniniu charakteriu. Tradicijų puoselėjimu. Paprastais buitiniais nepastebimais dalykais, kurių dėka palaikomas prietaringas ryšys su gamta ir net pagoniška kultūra.

Tu esi savo motinos lopšinė, vabalas tėvo žemėje, skambesys juoke vaiko, kuris kol kas mano, jog už kaimo tvoros baigiasi pasaulis. Tas, kuris nebijo didžiuotis savo naiviu provincialumu ir atvirai paklausti, jei kažkas regisi nesuprantama. Mygtukus spaudyti išmoksime. Svarbiausia nepamiršti to, ką žino mūsų močiutės.

***