Kaip tu apibūdintum tipišką londonietį? – kartą paklausė Lietuvoje gyvenanti bičiulė. Na? Net nežinau nuo ko pradėt! Mano kaimynas už tvoros kairėje pusėje yra sikhas iš Indijos. Tai pas jį bėgu, jei namie prireikia grąžto ar plaktuko. Priekiniame name, kaip pati sako, jau dvidešimt penkerius metus, gyvena Marija iš Ispanijos. Kartais per daug įkyri ir smalsi, bet tai ji akylai pro langą stebi ar į mano namus nesibrauna plėšikai. Dešinėje kaimynystėje – John‘as, tikra retenybė mūsų rajone, grynakraujis britas. Su juo dažniausiai prasilenkiame parke – abu bėgiojame „krosiukus“. Šeštadieniais parūkyti šišos ir paklausyti juokingų istorijų traukiam į svečius pas Ivaną iš Turkmėnistano. Hasanas iš Kipro, restorano savininkas, dažnai padaro nuolaidą picoms. Daugiausiai komplimentų susilaukiu iš savo draugo Gvido, ak tie italai… Lucia iš Prancūzijos – su ja smagiausia leistis į shopping‘o žygius Oxfordo gatvėje. Na, o jei noriu išsiverkti kam nors ant peties, skubu skambinti bendradarbei Doris iš Ganos. Mano bosas nukirptus nagus ir plaukus kas kartą stropiai surenka saujon ir sudegina – palestinietiškas paprotys. Jei mano draugė Lina nori iš savo vyro išpešti tiesą – geriausia visus klausimus užduoti švento mėnesio Ramadano metu. Nes būtent tada musulmonai negali meluoti. Iš kambariokės turkės išmokau kepti skaniausią sūrio pyragą. Maria kartais per tvorą perduoda mums garuojančią tortiliją.

Dėstytojas Anthonis iš Nigerijos visada pasiruošęs patarti, kurio knygos yra vertos dėmesio. Lenkų parduotuvėje gaunu juodos duonos ir kefyro, indiškame turguje – nokių pigių vaisių (kibirėlis už svarą!), o pas žydus perku teisingu būdu paskerstą mėsą. Ir tai – tik maža dalelė milijoninio Londono etninio margumyno ir dieną naktį nesibaigiančio triukšmo. Žmogaus teisės, tolerancija, amžiais skambantis tas pats klausimas „how are you?“. Nuotaikingos šypsenos, tapšnojimai per petį, o aš vis tiek kartais jaučiuosi klaikiai vieniša. Viena, bet gyvenu apsupta tokių pačių – vienišų, pasimetusių, dideliame mieste laimės ieškančių, įsikibusių į iliuziją ir paikas svajones, žmonių. Raudoni autobusai, raudonos laiškadežės, didingi pastatai ir prie bankomatų įsitaisę elgetos. Mind the gap. Kiekvienoje gatvėje karštuose puoduose kunkuliuoja viso pasaulio virtuvės – vegetariškas biriani, fish and chips, humus su krosnyje kepta pita, thai ryžiai su kokoso pienu, karibietiškai troškintas omaras, po stiklo gaubtu išdėlioti preciziškai susukti suši ritinėliai, ispaniški tapas kąsneliai, dvi didelės itališkos picos už vienos kainą, miegalių mėgiamos all day breakfast užeigos, žvakėmis išdabintas Viduržemio jūros regiono restoranas, storas dėdė milžinišku peiliu pasišvilpaudamas pjausto ant iešmo besisukančią kebabo mėsą, kinietiškai paruošti aštuonkojų jaunikliai, vietnamietiški žaliosios arbatos ledai, vakar vakarienei valgiau šukutes su vyne troškintu pankoliu, bet vis tiek seilės kaupiasi pagalvojus apie namie keptą balandėlį su trupučiu… grietinės. Kartais labai pasiilgstu mamos.

Kaip apibūdintum tipišką londonietį? Britas, vilkintis siaurėjančius džinsus, languotus marškinius ir saulės akinius… apsiniaukusią dieną? Rastamanas, autobuse smagiai niūniuojantis reggi melodijas? Dalykiniu kostiumėliu vilkinti moteris, per pietų pertrauką nardanti tarp dangoraižių su kartoniniu kavos puodeliu rankose? Ar tiesiog pažiūrėčiau į veidrodį?

Miestas, kuriame telpa visos kultūros ir beprotystės. Miestas, virš kurio vakarais lyg rūkas tvyro ilgesys. Miestas, kuriame radau draugų, bet kartais atrodo, kad niekas manęs nesupranta.

Kaip tu apibūdintum tipišką londonietį?

***