Kiek daug žmonių ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo. Kokia galybė žodžių, išleistų į orą pradedant, rutuliojant ir užbaigiant pokalbį, kuriant kažkokius planus ir švaistant pažadus į vieną ir kitą pusę.

Visi tarytum susitarę kartoja, kad svarbiausia – ne kiekybė, bet kokybė. Tačiau dažniausiai gyvenimas gardžiai juokiasi, vis dažniau ir dažniau siųsdamas žmonių srautus į mūsų gyvenimus ir tokiu pat greičiu juos atsiimdamas atgal. Už ką, kodėl? Kokią daugybę žmonių vardų, profesijų ir tautybių „praskenuoja“ kiekvieno iš mūsų smegeninė, ypatingai to, kuris gyvena kosmopolitiniame mieste. Galima klausti, ar visa tai turi kažkokią vertę, ar, naudodamas savo atmintį, laiką ir energiją, žmogus iš tiesų pasielgia teisingai. Išties, kito kelio nėra? O gal priešingai, galbūt sunkiai suskaičiuojama galybė žmonių, bent nosį įkišdami į kitų gyvenimus, suteikia jiems tam tikrą atspalvį ir padaro juos būtent tokiais, kokie jie turėtų būti ir nepastebimai pakreipia gyvenimo kelią į tą pusę, kur jam ir lemta eiti?

Visiems pasitaiko akimirkų, vieniems – dažnai, kitiems – gal tik kartą per gyvenimą, kada ištikimiausių gyvenimo pakeleivių lyg tyčia nėra šalia. Tada atsisėdi ramiai, kur nors kamputyje ir pradedi galvoti, kur visos Onutės, Nijolės, Eglės, Petriukai, Juozai ir Antanai, kur yra visi dėdės, tetos ir visi tie, kurie nors kartą suteikė kažkokių vilčių vardan kažko. Kur jie visi, kai staiga jų prireikia šalia? Galbūt tuomet pradeda „kilti“ planas, kaip reikės paskambinti ir pakviesti kavos X, Y and Z ir kaip smagu bus vėl pamatyti tuos, kurių nebesitikėjai kada nors vėl pamatyti. Ir dėl ko visa tai? Dėl dalelės pritrūkusio dėmesio, negautos šilumos, paguodos ar užuojautos. Neretai tada prasideda „savęs švaistymas“ į kairę ir į dešinę arba mainai, kurie vyksta net ne visada mums tą suvokiant.

Bet žmonės – ne mašinos. Pavargsta ir jie, galbūt, tik maža kruopelytė iš jų savyje talpina niekada neišsemiamos energijos ir kitų resursų puodelius. Tačiau yra ir tokių, kuriems nei dažnas, nei artimas bendravimas nereikalingas, o gyvenimo bendrakeleiviais jie laiko visai kitus dalykus. O, galbūt, aš klystu?

***