Kaip ten sako? Kad geriausia laikrodį įsigyti šveicarišką, automobilį pirkti amerikietišką, atostogauti Havajuose, dirbti Didžiojoje Britanijoje (cha cha…), draugus turėti vokiečius, žmoną – rusę, o meilužę – lietuvę. Taip taip, pačios gražiausios ir nuostabiausios moterys „gaminamos“ Marijos žemėje. Jei pralaimim krepšinyje, visada galime pasigirti, jog mūsiškės merginos – pačios pačiausios. Uogelės prisirpusios.

Ir tikrai – atsikrausčiusi į Angliją niekaip negalėjau apsiprasti su vietinių moterų prie visų drabužių dėvimais išklaipytais „vatiniais“ batais (ypač kietos tos, pas kurias ant kulno užrašyta „ugg“), aptrupėjusiu nagų laku, išbalusiais veidais ir per džinsus virstančiais „fast food“ gelbėjimo ratais. Tfu. Baisu.

O pati be „kovinio“ makiažo nė kojos iš namų nekeldavau. Juk maža kas. Ir paikai didžiavausi – štai, mes, baltės ir slavės, esam nuostabios, pasitempusios, nuolat prisižiūrim, taip sakant. Tikiu, kad mano kaimynai irgi vaizdų prisižiūrėjo: ne taip lengva su aukštakulniais išnešti šiukšles. Ir net Londone žiemą su trumpu sijonu šaltoka. Ir į sporto salę be lūpdažio – niekaip…

Dabar stebiu paneles ir svarstau – jei kuri labai kruopščiai nutepliojusi veidą, iškedenusi plaukus ir vejasi autobusą ant dvylikos centimetrų pakulnių – kažkas ne taip. Argi ji atsipalaidavusi? Nė velnio. Jai labai rūpi, ką kiti apie ją pagalvos. Mergina alksta nuolatinio teigiamo visuomenės vertinimo. Deja, dažnai ieškant prielankumo raudonų lūpų dažų sąskaita, žmonės tai klaidingai supranta kaip… gundymą. Puošiesi? Vadinasi, vilioji. Provokuoji. Taigi moterims tampi potencialia konkurente, o vyrams – lengvai prieinama mergiote. Išvada tokia, kad net antakius pešiot nustojau. O mašinos vis tiek pypina gatve einant. Matyt ant snukio parašyta: aš lietuvė, depresuojanti imigrantė iš pilkos šalies, kur šaltos žiemos, bet jei kas išdulkintų – nuotaika kaip mat pasitaisytų. Juokauju. „Londonui lietuvės tiesiog per gražios“ gerinasi vienas mano bičiulis britas ir šypsodamasis priduria „turbūt tikrai ten valgot tik organic maistą“. Mat kažkada jam pasakojau, kad mano gimtinėje – viskas natūralu. Agurkai kvepia agurkais, pomidorai – pomidorais, o vasarą miške galima kurti laužus. Turbūt užsisvajojo vaikinukas, įsivaizduodamas kokią laukinių šiaurės amazonių tautą ir dabar tiki – ne iš balos tas mano gražumas. Iš „organic“. Bet pagaliau ir britai į tai ėmė žiūrėti atsakingai. Pavyzdžiui parduotuvėse gali rasti net tirpią sriubą iš pakelių, su išdidžiu užrašu – „Organic“. Natūrali. Be konservantų. Prilygsta močiutės naminei. Užpili gelsvus miltelius verdančiu vandeniu ir po trijų minučių turi kalafiorų trintą sriubą, kurioje kažkokiu stebuklingu būdu (natūraliu, juk organic!) net atsiranda džiūvėsėliai. Gamtos pokštai, ne kitaip. O aš, naivuolė, į turgų važiuodavau daržovių apsipirkti.

Nuoširdžiai sakau – nesmerkiu nei atsipalaidavusių, tingiai aptukusių, autobusuose pomidorų padažą ir aliejų nuo pirštukų laižančių mergiočių, nei žavingų viliokių. Juk kuo įvairiau – tuo smagiau. Iš savo klaidų pasijuokiau, linkiu ir kitoms išmokti atskirti, kas yra tikras natūralus grožis, o kas – tik masinės gamybos „organic“.

***