Kiekvieną kartą iš Anglijos parskridusi į Lietuvą atostogų negaliu atsidžiaugti. Kiek mažai iki pilnos laimės tereikia, pavyzdžiui „žmoniško“ vandens maišytuvo ir grietinės. „Tai kodėl anglai negali karšto ir šalto vandens vienam čiaupe sumaišyti?“ teiraujasi namiškiai. „Kvaili kažkokie…“ gūžteliu pečiais. Visada įspūdžių turiu daug, o paaiškinimų, deja, pritrūkstu. Vos peržengusi tėvų namų slenkstį ir visus išbučiavusi imu čiauškėti apie gyvenimą ten – užsienyje. Progą nuo mano šnekų pailsėti artimieji gauna tik tuomet, kai mama pagaliau ant stalo patiekia cepelinus. Su kaimiška grietine. Su spirgais… O atsigaivinimui – duonos gira. Ach… Bet neerzinsiu savo brangių emigravusių tautiečių (spėju, jog dabar skaitydami nusprendėte daryti pertraukėlę ir tipenate iki šaldytuvo) – dieviškų bulvinių patiekalų skonį, juk visi ir taip žinome. O va tikslių faktų bei bendro dalykų išmanymo dažnam pritrūksta. Kaip ir amžinai kažkur skubančio laiko. Per atostogas Lietuvoje nieko nespėju. Nors visada planuoju tik valgyt ir ilsėtis, kažkokiu būdu atsiranda tiek reikalų, kad vis kažkur tenka lėkti. Tai į kokią valstybinę įstaigą, tai pas penkerius metus nematytą tetą, tai į kapus užsukti. O vakarop grįžus namo pasitinka tos pačios šiltos akys ir klausimų gausybė: „Koks nacionalinis angliškas patiekalas?“ „Gal matei kada „gyvą“ karalienę?“ „Taip kaip pas jus ten tie metro atrodo?“ Kartais sulaukiu ir vaikiškai naivių, kartais – labai skaudžių pasiteiravimų ir patarimų. „Man atrodo, tie anglai durni, nieko nesupranta, va mes tai viską teisingai darom“. „Niekada netekėk už musulmono.“ „Ar tiesa, kad juodaodžiai autobusuose elgiasi kaip laukiniai?“ Tokiomis akimirkomis pati pasijuntu kaip… namie – pas laukinius. O atsakymų į kai kuriuos klausimus (ne tuos rasistinius) nežinau – nors užmušk.

Lygiai taip pat kartais tenka raudonuoti, kai pritrūkstu žinių užsieniečiams pasakodama apie Lietuvą. „Baltijos kelias buvo labai ilgas, eeeee… kažkiek kilometrų ilgumo.“ Dabar galiu pasakyti – Baltijos kelias, nuo Talino per Rygą iki Vilniaus, 1989 metais nusidriekė net 650 kilometrų. Dar žinau, kodėl Anglijoj šaltas ir karštas vanduo atskirai. Ir kodėl tokie juokingi kai kurių vietinių „pub‘ų“ pavadinimai. Ir ką atsakė Karalienė Motina, kai vieno piketo metu į ją buvo sviestas tualetinio popieriaus ritinėlis. Ir dar daug ką… Žinoma, faktus visada galima surasti per „google“. Bet to „google“ niekad nėra po ranka, kai jo reikia – nei svečiuojantis pas draugus, nei gurkšnojant parke vynelį, nei besišnekučiuojant su kolega metro. O va knygą įsimesti rankinėn žymiai lengviau nei kompiuterį. Žodžiu, artėju prie esmės: nėra pasaulyje žmogaus, kuris žinotų viską. Bet vieni žino daugiau už kitus. Dažniausiai tie protingi rašo knygas, o kvailesni – jas skaito. Buvau nusiteikusi labai skeptiškai, kai per vieną lietuvišką televiziją išvydau besireklamuojantį rašytoją. Parašė mat knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį.“ „Tik pamanyk, turbūt toks pats mėgėjas rašeiva kaip aš – pagyveno metus kitus Londone baruose dirbdamas ir rašo knygas“ – mąsčiau tada. Ir dar masčiau, kad man jokių knygų nereikia – ir taip žinau, kur pigiai iš skaniai pavalgyti, kurią savaitės dieną veikia antikvarinis turgus, prie Big Beno jau nusifotografavau ir su britiškom keistenybėm spėjau apsiprasti. Bet smalsumas nugalėjo – vieną šaltą žiemos vakarą, kaip ir dešimtys kitų tautiečių, vis tik atpėdinau į Lietuvos ambasadą Londone. Ir autoriui ranką paspaudžiau, ir pačią knygą įsigijau. Ir jau perskaityti spėjau, o dabar mėginu pasidalinti džiaugsmu ir žiniomis su kitais. Mano darbas ne recenzijas rašyti, todėl pasakysiu tik tiek, jog minėtos knygos skaitymas tikrai nebuvo laiko gaišimas. Nors ne su viskuo sutinku (vis dėl to, verta prisiminti, jog tai vieno žmogaus nuomonė, todėl tam tikrais aspektais subjektyvumo išvengti neįmanoma), tačiau kūrinys nustebino detalumu bei enciklopediniais faktais, kaip ir lengvu jumoro jausmu. Ačiū Andriui Užkalniui už parašytą knygą ir Lietuvos ambasadai – už jaukų renginį.

P.S. Gal atsiras norinčių parašyti knygą „Apie Lietuvą: ką turi žinoti kiekvienas lietuvis“ ? Manau, daug kam praverstų.