Shhh…. pridėjęs pirštą prie lūpų tildau aplinką, kad išgirsčiau vyno tekštelėjimą į taurės dugną. „Kino gurmanas…“ – suburba šalia sėdintis draugas. Na, koks ten ir draugas, tiesiog mano antroji dalis, kuri bando mažąjį ego užgožti stereotipiniu pasaulio mąstymu. Ne, aš nelankiau jokių kursų apie filmus ir nemanau, kad esu kritikas ar didelis filmų žinovas, bet taip – aš turiu savąją nuomonę apie kino pasaulį. Taigi vynelis jau savo vietoj, šviesos pritamsintos, savo galvoje jungiu mėgavimosi jungiklį ir bandysiu papasakoti, ką aš manau apie kiną.

Nepabijosiu to žodžio – esu „grynut grynutėlis“ emigrantas, ir aš, kaip ir dauguma išvykusiųjų, stipresnę meilę Lietuvos kultūrai pajutau tada, kai jos nebeturėjau šalia. Pirmiausia tai buvo meilė muzikai, vėliau – lietuviškiems vaizdams. Mane domino ir nuotraukos, ir vaizdo klipai ir visokiausi atviručių vaizdai. Visi jie dažniausiai atspindėjo gražiausias Lietuvos miestų vietas ir gamtą. Netgi blokiniai namai, apie kuriuos galėčiau papasakoti daugybę istorijų, man yra tikri architektūros kūriniai.

Mokykloje rodomas „Skrydis per Lietuvą“ mane iš tiesų sudomino, bet neišugdė noro gėrėtis ir džiaugtis matytais vaizdais. Taip jau yra, kad, kai iš sostinės ar kito didesnio miesto persikeli gyventi į mažesnį, tu nelabai turi galimybių susipažinti su lietuviškuoju kinu. Dažnas „lobių ieškotojas“ šiomis dienomis daugelį filmų gali rasti internete, kad ir kaip tai nepatiktų patiems filmų kūrėjams. O dabar ir galimybę naudotis internetu turi beveik visų, net ir vargingiau gyvenančių valstybių gyventojai… Taigi „Skrydis per Lietuvą“ pelnė ne tik Lietuvos žmonių, bet ir viso pasaulio aplodismentus. Dažnas lietuvis net suabejodavo, ar filme iš tiesų vaizduojama Lietuva ir klausdavo, ar mūsų Marijos žemė tokia graži?

Taip, iš tiesų, mūsų žemelė yra tokia graži. Lietuvos grožis puikiai atskleistas ir dar keliuose lietuviškuose filmuose. Tol, kol nesusipažįsti su filmų duomenų bazėse esančia informacija, atrodo, kad esi matęs visus kada nors sukurtus lietuviškus filmus, bet tiesa yra tokia – tikriausiai, kad ne. Pagrindinė duomenų bazė patalpinta tinklapyje, kurio el. nuoroda yra ši: www.lfc.lt/lt . Peržiūrėti visus lietuviško kino „perlus“, manau, kad nėra labai lengva ir tada tenka savęs paklausti: „ar tikrai gerai „pažįsti“ lietuvišką kiną?“. Į šį klausimą galiu ir pats atsakyti, kad tikrai gerai „nepažįstu“ lietuviškojo kino, nors ir esu matęs gana nemažai filmų.

Kaip kiekviena šalis turi savo „veidą“, taip ir šiuolaikiniai filmai turi kažką itin savito ir individualaus. Gal kol kas dar ir nepavyko filmuose parodyt gražiausiojo Lietuvos „veido“, bet manau, kad Lietuvoje netrūksta menininkų ir pakankamai greitai sudrebinsim pasaulį jau nebe lietuviškojo kino „perlais“, o stipriais pabūklų dūžiais. Pavyzdžiui, prancūzai, neretai vadinami meniškų filmų ekspertais, yra pakankamai konservatyvūs ir nemėgsta „įsileisti“ per daug naujovių į filmų kūrimo aplinką. Rusai turi savo kino klasiką, bet dabartiniai „pinigų skiepai“ leidžia jiems sukurti tikrus holivudinius filmus. Danai ir švedai – labai įsimintinų istorijų vaizdavimo kine mėgėjai, kurie dažnai perteikia sukrečiančias filmų idėjas ir mėgaujasi, kai jų šedevrai išverčiami į 60 kalbų. Britai, regis, ir taip pat turėtų „lygiuotis į Ameriką“, bet tikrai to nedaro. Jie turi savo industriją ir ja didžiuojasi. Manau, kad neveltui. Pasaulis mėgaujasi jų savitu stiliumi – tokie režisieriai, kaip Guy Ritchie, kine kuria savo atskirą pasaulį, Shayne Meadows parodo kasdieninę žiūrovams parodo kasdienę Anglijos realybę, o Nicolas Roeg (senas kino vilkas) kūrybos pradžioje sudrebino pasaulį, pristatydamas tokius filmus, kaip „Performance“.

Kino teatruose teko nekartą žiūrėti lietuvių kurtus filmus ir tokiu būdu paremti lietuvišką kiną. Kad ir kaip visi mylėtų jį ar nekęstų – man geriausias darbas yra Algimanto Puipos „Dievų miškas“. Mano nuomone, daugelis dabartinių lietuviškų filmų turi užtęstų, „beprasmių“ scenų, arba juose vaidina aktoriai, kurie yra teatro artistai filmuose „paprastumą“ paverčiantys tikrąja teatro scenos vaidyba. Žinoma, neteisinga teigti, kad tam tikros scenos yra beprasmės, bet aš konkrečiai lyginu Europos, pasaulio filmus su lietuviškais. Kitose Europos valstybėse sukurtų filmų užtęstose scenose yra parodoma kažkas įspūdingo, o kartais net užburiančio, o, kai Lietuvos kino kūrėjai bando tai padaryti savaip, originaliai, bent mano nuomone, jiems dažnai nepavyksta išspausti „meno sulčių“ iš to vaisiaus. Na ir teatro vaidyba lietuviškuose filmuose nėra blogas reiškinys, nes turime galimybę pamatyti vaidinančius talentingus jaunus žmones, iš kurių tikrai vėliau „rutuliosis aktorystės kokonai“. Šioje vietoje tiktų ir reklama: grįžę į Tėvynę, kurį nors vakarą imkite ir nueikite i teatrą. Kodėl gi ne?

Nepasakosiu apie senus lietuviškus filmus, kurie turi savo grožį, bet aptarsiu porą nesenai matytų lietuviškų filmų. Vienas iš jų – „Šokis dykumoje“. Tai – dokumentinis filmas apie stulbinančią Lietuvos asmenybę, spinduliuojančią ir įkvėpiančią moterį – Jurgą Ivanauskaitę. Žiūrėdamas šį filmą, aš net prieštaravau pats sau ir nesupratau, ar čia filmas taip mane užkerėjo, ar pati Jurgos asmenybė, o gal – subtilus visų minčių perteikimas. Daugelis filmų man palieka įspūdį dažniausiai todėl, kad sukelia prisiminimus iš vaikystės (jei filmas apie praeitį). Visgi nesu tikras, ar tokio pobūdžio filmą būtų itin įdomu žiūrėti užsieniečiams

Kitas lietuviškas filmas, kurį noriu aptarti –„Alyvinė Lietuva“. Vienas iš jo bruožų – juodojo humoro motyvai. Šis filmas sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo Lietuvoje, nors jame buvo parodytos ir ne pačios gražiausios, bet visgi realios Lietuvos gyvenimo akimirkos. Ypač verta pamatyti filmo scenas, kai rodomas Vilnius ar įspūdingos Lietuvos girios.

Dar vienas lietuviškas sceninis filmas – „Nereikalingi žmonės“, kuriame vaidino Andrius Mamontovas. Jame parodomi ir emigracijos trūkumai, ir kasdieniniai vadybininkų barniai. O aš manau, kad Lietuvos kino kūrėjai turėtų parodyti ir paprastų žmonių istorijas, gal net ekranizuoti įvykius iš kasdieniškų „skaitalų“, nes žmonėms visa tai yra įdomu.

***