Gal kam nors pasirodys kvaila ar naivu, bet, kai buvau Los Andžele, aš aplankiau savo mėgstamo holivudinio filmo „Amerikietiška istorija X“ „Meką“ – Venecijos paplūdimį ir visas vietoves, kuriose buvo filmuotos kino scenos. Pagal tai galima netgi prieiti prie išvados, kad filmai ne tik palieka įspūdį žiūrovui, bet ir paskatina keliautojus aplankyti vietas, kuriose filmuotos kino scenos, patirti tuos pačius jausmus, pavaikščioti tomis pačiomis gatvėmis ar įkvėpti oro…O Lietuvoje tokių vietų yra iš tiesų daug ir kiekviena iš jų turi savo istoriją…

Reikia pastebėti, kad dažnai nustembame pamatę, kad kultiniai ar „išpūsti“ filmai neretai būna sukurti tose vietose, kurios, atrodytų, nieko bendro neturi su filmo scenarijumi, jo režisieriumi ar kultūra. Tai yra todėl, kad daugelis kino agentūrų dažniausiai skiria finansavimą filmui, kuriame parodomi vaizdai ar aktoriai būtent iš kitos šalies. Pavyzdžiui Anglijoje, norėdami gauti pusę filmo finansavimo iš kino agentūros, turite atlikti „Kultūrinį testą“. Tereikia, atsakinėjant klausimus apie filmą, užbraukti 16 langelių iš 32. Klausimai būna maždaug tokie: ar režisierius, ar bent vienas aktorius yra iš šios šalies, kur filmuotas filmas ir pan. Įspūdingas sumas kainuojančių filmų kūrėjai naudojasi tokiomis progomis, nes gali gauti ne vieną ir ne du milijonus, o ir valstybei, kurioje filmuojama, yra nauda: žmonės pamato vietos vaizdus ir tokiu būdu skatinamas turizmas toje šalyje.

Bendraudamas su lietuviais, aš suprantu, kad dauguma jų nesuvokia, ką filmuose stengiasi atskleisti Lietuvos režisieriai. Daugelis mano, kad lietuvių režisierių filmuose yra per daug „užsuktų“ ir paslėptų įmantrybių, kurios iš tiesų reiškia visai ką kita… Žinoma, yra ir kino gurmanų, kritikų bei „neeilinių filmų“ gerbėjų, kurie ne tik supranta, bet net įsimyli konkrečius filmus, juose pavaizduotas scenas. Visgi daugiausia žmonių, žiūrinčių filmus, deja, tų sudėtingų kino detalių nesupranta. Iš dalies, gal tokiu būdu yra stengiamasi sužadinti norą tobulėti, suprasti kino idėjas, bet, pamačius tiek daug sudėtingo kino „eksporto“ iš Lietuvos, tiesiog pavargsti emociškai ir tuomet norisi pažiūrėti paprastą filmą, kad vėl grįžtum į realaus mąstymo kelią.

Šį straipsnį pradėjau žaisdamas su pasąmone mielus žaidimus, o baigiau kaip tikras kritikas. Rašydamas šio tikslo neturėjau, bet, kai mintys tiesiog liejasi, tai – neišvengiama. Lai vyno taurės ir lieka taurėmis, o svarbiausia mintis tegul būna tokia, kad svarbu pamatyti ir paremti tai, kas artima, o ne tai, kas daroma meniskai ar negražiai. Juk viskas, taip pat ir lietuviškas kinas, nuolatos tobulėja. Kai kuriems žmonėms jau dabar tam tikri kūriniai yra tobuli, o kitų akyse tai – vis dar „tolimas taškas“. Šis straipsnis nėra apie tai, kaip Lietuva kovoja prieš pasaulio kiną. Ką tik parašiau apie tai, kaip lietuviško ir pasaulinio kino idėjos kovoja prieš mūsų pačių „teisybes“. Ką gi, ir taurę vyno iš Kalifornijos pakelsiu būtent už mūsų visų tobulėjimą.

***