Aš iš karto nukaistu. Jaučiu, kaip švelnus raudonis atkeliauja į mano skruostus, pradeda ropoti po visą veidą ir galiausiai pasiekia net ausų galiukus. Norėčiau skradžiai žemėn prasmegti. O, kaip norėčiau… Kaip aš taip galėjau apsižioplinti?

Aš juk tikrai stengiausi. Kas antrą pirmadienį, nesvarbu, ar lyja, sninga, ar pusto, keliaudavau pas matematikos mokytoją į kitą miesto galą kartoti teorijos. Stropiai sprendžiau uždavinius, kuriuos reikėjo ir kurių ne. Prieš užmigdama kartodavau įvairias formules ir apibrėžimus, kol galiausiai skaičiai, raidės, stačiakampiai, trikampiai, kūgiai, ritiniai ir kubai atkeliaudavo pas mane į sapnus, neretai mane gąsdindami, baksnodami savo ilgais iš kažin kur atsiradusiais ir toli siekiančiais pirštais. Keletą kartų prabudau anksti ryte išmušta prakaito. Sapnavau, kaip skaičiai mane vijosi kažkokiu mišku, tikriausiai Vidzgirio, tiek maži, tiek dideli, milžiniškomis kojomis žengdami ir vis labiau prie manęs priartindami savo tokio pačio ilgumo rankas. Dauguma jų buvo tamsiai juodos spalvos, kai kurie – pakelti kubu arba kvadratu, su keistomis grimasomis veiduose, tarytum peikiantys mane, už ką aš taip smarkiai juos kankinu.

O dabar štai stoviu ištuštėjusios mokyklos koridoriuje ir žiūriu į ant skelbimų lentos prisegtus baltus popieriaus lapus, pilnus vardų ir skaičių, vadinamų įvertinimų. Turiu jau eiti. Manęs juk laukia. Bandau pati save pastūmėti prie rudų mokyklos durų, tačiau kūnas tarytum suakmenėjęs ramiai sau stovi prieš tiek kartų per dvylika metų matytą skelbimų lentą.

Ne, man negėda pripažinti sau pačiai, kad suklydau. Aš žinau, kad sugebu, o jeigu ir ne viską, tai esu tik žmogus. Bet kaip, kokiu būdu man pasakyti ir pažiūrėti tėčiui į akis? Nereikia man tos matematikos, nereikia man jokių skaičių, formulių ir uždavinių, puikių įgūdžių braižyboje ir tobulo loginio mąstymo. Man reikia tik tinkamo įvertinimo, kad jį, kaip savo didžiausią trofėjų galėčiau padovanoti savo tėčiui, kuris manimi tikėjo ir kuriam tai yra svarbu, tikriausiai daug svarbiau negu man pačiai.

„88 nėra jau taip blogai“ – mintyse bandau beviltiškai teisinti save, tuo tarpu akys pildosi sūrių kartėlio ir gėdos ašarų.

Į automobilį mane nuneša mano kojos, ne aš pati. Mieliau būčiau patraukusi saulės įkaitintomis miesto gatvėmis link miesto parko, galbūt, dar prasukčiau pro senus namus… Galiausiai, koks skirtumas, juk svarbiausia – tik ne namo. Atsisėdu šalia ir įsistebeiliju pro langą. Nieko jam nesakau, manęs jis taip pat nieko neklausia. Jaučiuosi dėkinga už tai. Pravažiuojam visą centrą tylėdami. Ach, kaip labai aš jį myliu ir kokia nesuvokiamai svarbi yra jo nuomonė ir žinojimas, kad ir vėl pateisinau jo lūkesčius. Kaip labai aš norėčiau tuos 88 pakeisti į 98 ir matyti jo užslėptą šypseną ir laimingą veidą. Viduje sukyla jausmai ir ašaros pradeda riedėti, kaip lukštenamos pupos. O juk man nerūpi mano pažymys, man tik rūpi, kad tėtis manimi didžiuotųsi, manimi, savo jaunėle dukra.

– Nieko tokio, kad neišlaikei, – jis tyliai sako man.

– Aššš išlaikiauu…, – kūkčiodama sakau aš ir pradedu jaustis dar blogiau todėl, kad jam tenka matyti mano ašaras. Silpnumo požymis.

– Tai kodėl tada dabar verki?, – paklausė tėtis.

– Aš norėjau daugiauuu. Tik 88…Žinau, kad ir tu norėjai daugiauuu, – išlemenu, valydamasi veidą ranka.

– Aš?, – paklausia nustebęs tėtis ir sustoja šalikelėje.

– Dukryte, – ištaria tėtis ramiu balsu. – Jeigu tu neišlaikytum ir 10 kartų iš eilės, vis tiek aš negalėčiau norėti daugiau. Aš visada būsiu laimingas dėl tavęs, svarbiausia, tik tu būk laiminga, – paaiškino tėtis ir aš pajaučiau jo ramų rudų akių žvilgsnį įsmeigtą į mane.

– O tarp kitko, 88 yra gerai, labai gerai, – pasakė taip paprastai ir kasdieniškai šypsodamasis savo pavargusia šypsena. Jo žodžiai privertė tik dar labiau riedėti skaidrias it krištolas „pupas“ mano veidu. Tik šįkart ne iš gėdos – iš laimės.

Šį tekstą skiriu tėčiui, kuris visada mane palaiko, kad ir ką bedaryčiau, kuris tikėjo manimi, kai aš pati savimi netikėjau. Už visus tinkamus žodžius pasakytus, kai man jų reikėjo, už stiprybę ir pagalbą, kurią jis visada man suteikia ir tiesiog už tai, kad jis yra pats nuostabiausias tėtis ir jis – mano tėtis!