Ar kada nors vakare bandėte suskaičiuoti, kiek žmonių jums per dieną nusišypsojo? Penki, dešimt, o gal – visas būrys? Šiek tiek nesąžininga, bet dažniau vakare prisimename ne praeivio šypsnį, o nesmagią istoriją, kai metro stotelėje užkalbino koks įkyrus keleivis, nulūžo nagas (moterims suprantamas „nelaimės“ dydis), dėl remonto darbų pavėlavome į svarbų susitikimą… Neretai, po sėkmingos ar keblių situacijų kupinos dienos, pavarę nuo beprotiško gyvenimo tempo ir vis didėjančių informacijos srautų, norime pabėgti „į tylą“, „slepiamės triukšme“ arba pradedame ieškoti naujų įspūdžių, vietų, žmonių…. Nieko keisto, kad trumpam „prablaškę savo mintis“, pailsėję ir vėl grįžtame prie tų pačių dalykų: savanoriškai priimame „suvaržyto laiko režimą“, kaip išprotėję skubame, planuojame, pamirštame, suklumpame, atsikeliame… Ir vėl siekiame tikslų.

Kartais smagu sugrįžti ne tik į „laiko režimą“, bet ir prie tų pačių, „pamatinių“, dalykų: gyvenimo „ne vakar, ne šiandien, o čia ir dabar“, mums svarbių vertybių, minčių, žmonių. Juk per dieną sutinkame daugybę skirtingų žmonių, besišypsančių, malonių… Taip, tai smagu, bet negalima palyginti su jaukia popiete prie kavos puodelio ar vyno taurės su gerais draugais. Jie neatsibosta, o kas kartą tik nustebina. Ir dar viena mintis. Prieš miegą. Gal verta tada, kai negali užmigti, paskaičiuoti ne kvailas avytes (vaikystės pamokos), bet visos dienos šypsenas? Penkias, dešimt, visą būrį….

***