Mintis aprašyti kelis Lietuvos dvarus kilo visai netikėtai, lankantis Vindzoro pilyje, kuri jau 900 metų priklauso britų karališkajai šeimai. Vindzoras yra didžiausia pilis pasaulyje, kuri išlaikė vieną pirminių savo paskirčių – joje vis dar gyvena karaliai. Be Bekingemo rūmų Londone ir Holyrood rūmų Edinburge, Vindzoro pilis yra viena iš oficialių britų karališkosios šeimos rezidencijų.

Ne kartą teko išgirsti nuomonių, kad žmonės stengiasi aplankyti žymias vietas, pamatyti pasaulio, tačiau nedaug ką žino apie savo šalies kultūros paveldo objektus arba paprasčiausiai nieko apie juos negirdėjo. Tai jokiu būdu neturėtų nuskambėti kaip priekaištas – greičiau kaip paskatinimas atrasti tai, kas galbūt iki šiol buvo neatrasta.

Be abejo, Lietuvos dvarai neprilygsta Dž. Britanijos pilių didybei ir spindesiui, kita vertus, vargu, ar visa tai iš viso galima lyginti. Lietuvoje yra gana daug dvarų: vieni yra tvarkomi, atgyja, kiti – apleisti, pamažu nyksta, treti – negrįžtamai prarasti. Keliolika Lietuvoje išlikusių dvarų yra iš tiesų unikalūs, įdomūs savo gyvavimo istorija. Mano dėmesį patraukė du dvarai – Žagarės ir Švėkšnos – esantys skirtinguose Lietuvos dalyse. Apie juos pakalbėsime šiek tiek plačiau…

Žagarės dvaras

Žagarė – vienas seniausių Lietuvos miestelių, esantis netoli Latvijos sienos. 1198 m. Livonijos kronikoje minima kunigaikščio Žvelgaičio Raktės pilis – šie metai laikomi Žagarės miestelio įkūrimo data. Nors Žagarės miestelis labai senas, kai kurios jo dalys liko nepasikeitusios nuo seniausių laikų. Švėtės upelis kažkada dalijo Žagarę į dvi dalis, Senąją (kairiajame krante) ir Naująją. Senojoje miestelio dalyje tebestovi XVI a. atsiradęs ir beveik nepakitęs gatvių tinklas, dvi bažnyčios ir Žagarės dvaras.

Neoklasicistiniai Žagarės dvaro rūmai su didžiuliu apie 70 ha ploto parku atsirado daug vėliau, XIX a. 7 dešimt. pr., rusų grafo Dmitrijaus Naryškino iniciatyva. Manoma, kad rūmuose buvo apie 60 kambarių. Iki šiol išlikę neogotikiniai ūkio pastatai: arklidė, ratinė, maniežas, taip pat raudonų plytų dvaro tarnautojų namai. Vis dar tebestovi mūrinis vėjo malūnas, aplūžęs, nušiuręs, atskleidžiantis savo amžių ir menantis istorinę praeitį. Žagarės dvaro rūmus juosiantis angliško stiliaus parkas dėl savo turtingos augmenijos laikomas antruoju Lietuvoje po Tiškevičiams Andrė suprojektuoto Palangos parko. Dar ir šiandien Žagarės dvaro rūmų parke galima rasti ir itin retų iš užsienio atvežtų medžių, kaip antai juodųjų ir kedrinių pušų, kanadinių eglių, sidabrinių klevų ar europinių ir sidabrinių maumedžių.

Grafo D. Naryškino žmona buvo anglė, gal dėl to dvaras buvo tvarkomas pagal to meto Anglijos architektūros stilistiką. Grafas dažnai viešėdavo Anglijoje, domėjosi to meto pramonės ir žemės ūkio naujovėmis ir siekė jas įgyvendinti savo valdose. Žagarės dvare veikė sagų, kaspinų ir muilo fabrikas. Po grafo D. Naryškino mirties dvarą perėmė valdyti jo sūnus Jurgis. Pastarajam mirus, Žagarės dvaras atiteko broliui Georgui Naryškinui, gyvenančiam Anglijoje. G. Naryškinas čia lankydavosi retai, dažniausia vasarodavo. Tarpukariu rūmuose veikė vaikų prieglauda, progimnazija. Šiuo metu Žagarės dvare įsikūręs žirgynas.

Švėkšnos dvaras

Vakarų Lietuvoje, prie nedidelio Švėkšnalės upelio, yra įsikūręs Švėkšnos miestelis. Miestelio centre, greta Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, stūkso vartai į Švėkšnos dvaro parką. Švėkšnos dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Šiandien Švėkšnos dvaras – ypač brangintina mūsų kultūros ir istorijos paveldo dalis.

XVIII a. Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Broel-Pliateris nupirko Švėkšnos dvarą iš grafų Oginskių. Grafų Broel-Pliaterių šeimai dvaras priklausė iki pat 1940 m., nes vis kiti Pliaterių giminės nariai paveldėdavo dvarą. XIX a. vid. dvaras atiteko grafui Adomui Pliateriui, kuris pastatė ir dabar tebestovinčią Švėkšnos dvaro vilą ir savo žmonos garbei pavadino „Genovaite“. Tai vieno aukšto pastatas, kurio centrinės durys veda į pobūvių salę, svarbiausią rūmų patalpą. Šios salės pačiame lubų centre vaizduojama ant debesų žydrame dangaus fone sėdinti gamtos deivė Flora. Netoliese yra ją garbinantys amūrai, nešantys gėles, žaidžiantys su balandžiais. Dvaro rūmus juosia parkas, kurį Pliateriai perplanavo, jame įveisė naujų bei Lietuvoje itin retų augalų. Parke yra dirbtinių tvenkinių, stovi skulptūros – šv. Marijos statula, didžioji vaza, saulės laikrodis, gulinčio šuniuko skulptūra. Vieno tvenkinio saloje puikuojasi senovės romėnų medžioklės deivės Dianos statula. Ji yra kopija Versalio Dianos, nuo XVII a. esančios Luvro rūmuose. Kažkada šalia Švėkšnos buvo įkurtas žvėrynas – didžiulis apie 70 ha ploto miškas, apjuostas aukšta tvora, kuriame gyveno įvairūs žvėrys ir paukščiai. XX a. pr. žvėrynas buvo sugriautas ir nebeatkurtas.

Adomas Pliateris rūpestingai prižiūrėjo dvarą, rinko meno vertybes, rūpinosi miestelio žmonėmis bei lietuvybės išsaugojimu, kas to meto Lietuvos didikams buvo svetima. XIX a. antrojoje pusėje, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, A. Pliateris palaikė lietuvių spaudos platinimą: jis ne tik užstojo žandarų susektą gydytoją dr. Juozapą Rugį, vieną spaudos platinimo organizatorių, išgelbėdamas jį nuo tremties, bet ir pats savo karieta leido gabenti lietuvišką spaudą.

Grafo Adomo Pliaterio sūnus Jurgis buvo paskutinis Švėkšnos valdytojas, kuris, prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo ištremtas. Į Tėvynę jis niekada nebegrįžo – mirė tremtyje. Vienintelis Jurgio sūnus Aleksandras išvengė tremties – jis su žmona pabėgo į Vakarus, JAV. Čia jis ir liko gyventi, tačiau savo dvasia visada buvo artimas Lietuvai, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje veikloje. Aleksandras Pliateris mirė JAV. 1998 m. jo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą, Švėkšnos bažnyčią, kur jis buvo palaidotas šalia kitų Pliaterių.

Nuo 2001 m. „Genovaitės“ vila priklauso Aleksandro Pliaterio žmonai Felicijai Laimei Broel-Pliaterienei. Jos dėka dvaras yra tvarkomas, pamažu įgyja ankstesnį pavidalą ir bunda naujam gyvenimui.

Naudota literatūra:

„Lietuvos dvarai“, Kaunas: Šviesa, 2007.

Semaškaitė, Ingrida, „Dvarai: spindesys ir skurdas“, Vilnius: Algimantas, 2008.

***