Nors Joninių laužai Lietuvoje užsiliepsnoja liepos 23 -24 dienomis, Jungtinėje Karalystėje Lietuvių Sodyboje jau eilę metų jie leidžia savo liežuviškas liepsnas gerokai anksčiau. Šiais, Lietuvos 1000-mečio minėjimo metais Lietuvių Bendruomenė Jungtinėje Karalystėje Jonines pradėjo švęsti birželio 20. Taip yra todėl, kad, skirtingai, nei Lietuvoje, birželio 23-24 – darbo dienos. Ir tikėtis didelio renginio dalyvių antplūdžio tikrąją dieną – vidury savaitės būtų naivu. Šiais metais į sodybą per Jonines buvo sugužėję nei daug nei mažai – per 1200 dalyvių. Automobilių parkavimo vietose migravo per 300 automobilių. Kas atvažiavo tik pasižmonėti bei pasiklausyti koncerto ir tą patį vakarą išvyko, kas, tęsė stovyklavimą palapinėse prie laužų iki kitos dienos vakaro. Kadangi SODYBA talpina kone trigubai , gal ir daugiau, skruzdėlyno nesijautė. Gal būt dėl to, kad jį gaubė vakaro sutemos ir didžiuliai SODYBOS skliautai. Iš esmės tikėtasi, kad jų bus daugiau, bet nesiliaujančios sklisti legendos apie sodybą atgrąsė labai jautrių žmonių būrį.

Kai manęs, (red.past. Einaras Vildė) kaip Joninių 2009 administratoriaus, klausia, kaip vertinčiau patį renginį, savikritiškai atsakau – apie 70 proc. Kodėl ? Niekam ne paslaptis, kadangi žiauriai trūko laiko ir žmogiškųjų resursų, kitaip tariant savanorių – kamikadzių, kurie be jokio atlygio galėtų atlikti vieną kitą svarbesnę užduotį. Todėl trūkstamas grandis grandinėje teko užpildyti pačiam. Po didžiulio bendruomeninių renginių maratono, kuris įsibėgėjo nuo pat naujųjų metų pradžios, o būtent Vasario 16, Užgavėnės, Poezijos vakaras, Velykos, Sekminės, bei kitų smulkesnių renginių ir labiausiai išsekinusio jėgas renginio DRAUGYSTĖS TILTAS, buvo nelengva rasti papildomai žmonių organizuoti dar vieną renginį – JONINĖS 2009. Kas yra dalyvavęs bent vieno iš aukščiau paminėto renginio organizavime, mane tikiuosi puikiai supras, ką reiškia jausti atsakomybę už visą renginį. Ne gana to kiek tenka pernešti psicholognių perkrūvų ir išlaikyti pusiauvyrą tarp asmeniškumų bei bendruomenės interesų, kurių vienas iš pagrindinių tikslų – PUOSELĖTI LIETUVYBĘ IŠEIVIJOJE. Kai renginiai yra ne komerciniai, visada yra sunku tikėtis savanoriškos pagalbos padirbėti ne tik, kad už ačiū, bet ir neretai primokant iš savo asmeninio biudžeto. Kas kart kai jie baigiasi ir atsiranda laiko pailsėti, neretai sau pasakai, kad gyvenime daugiau neužsimsi jokių renginių organizavimu. Bet žinodamas savo būdą, kaip senas jūreivis, ilgai neplaukiojęs jūroje, ilgainiui vėl jungsies prisidėti prie ne lengvos bendruomeninės naštos – KALBĖTI LIETUVIŲ KALBA UŽSIENYJE.

Kiekvienas renginys bendruomenininkams – organizatoriams kas kart ne tik patirties pasisėmimas bet ir gera pamoka kaip elgtis vykstant nesklandumams, kaip juos užglaistyti, kad pagrindinis renginio kritikas – ŽIŪROVAS, jaustųsi visiškai saugiai, komfortiškai, bei būtų patenkintas. O grįždamas iš renginių būtų gerai pailsėjęs, laimingas turėdamas gerą laiką Ir galėdamas pasakoti savo nuotykius iš Sodybos kitiems, kaip šauniai jis jį praleido. Tikiuosi, kad Sodybos Skautų kalnelyje stovyklavę JONININKAI, dalyvavę maestro Kernagio dainų karaoke konkurse ilgam atsimins savo vokalinius sugebėjimus ir būtinai kitais metais, atsivešdamas naujų giesmininkų būrį, grįš į tą pačią bakužę – LIETUVIŲ SODYBĄ.

***