Viskas buvo lyg „užsakyta”: giedras dangus, pliskinanti saulė, prie ežero stovinti sodyba, viliojančiai sklandantis šašlykų kvapas ir, žinoma, minios lietuvių. Sodybos stovėjimo aikštelė ir šalia esantis parkelis buvo „užkimštas” automobiliais, kur beveik visi atvažiavusieji, kaip susitarę (bent jau ten, kur aš buvau palikęs savo automobilį), iš bagažinių traukė „terbas” pilnas mišrainių, sumuštinių bei kitų „sluoksniuotų” gėrybių. Visa tai man priminė senus gerus laikus, kai su tėvais važiuodavau prie kokio ežero, kur maistas buvo lyg kokia šventa ir iš anksto suplanuota ir neatsiejama „programos” dalis.

Atėjus į sodybą (ir į renginio vietą), niekas nestebina, viskas yra beveik lygiai taip pat gražu ir sava, lyg kokioje „Kaziuko mugėje”. Dauguma beveik „religingai” aplanko visus prekybos taškus, kur „apsirūpina” lietuviškomis knygomis, gintaro dirbiniais‚ šakočiais, lietuviška duona arba, paprasčiausiai, nepirkdami nieko, „kursuoja” lygiai su tokiu pat susidomejimu lyg būtų pasiruošę pirkti viską iš eilės. Palengva žmonės tampa vis linksmesni ir draugiškesni, netirpstančios eilės prie šašlykų „išlaiko šurmulį” net per pačią pagrindinę šventinės programos dalį. Tautiniai šokiai ir muzika pamažu pradeda „išjudinti” ir kviečia šokti pavienius žmones, kurie dažnam (tradiciškai emocijas slepiančiam lietuviui) sukelia šypseną, bet tuo pačiu ir pritarimą. Vienas po kito šventėje pasirodo begalė lietuviškų kolektyvų, tiek tautiškų dainų, tiek ir „sunkaus” roko atlikėjų. Saulei spiginant, žmonės pradeda skirstytis pagal savo is anksto suplanuotą planą. Dalis pasilieka prie pat scenos, kiti stovi kiek atokiau (būtina detalė - ‘gaivinantis’ gėrimas rankose) ir lengvai pritardami koja muša į taktą (ne visi). Senyvo amžiaus žmonės pasirenka pavėsį šalia palapinės, kur gali iš šono stebėti visą programą ir besilinksminančius žmones. Kiek atokiau, prie pat ežero, net iš toli galima matyti jau minėtas „terbas”, apie kurių turinį, manau, net neverta kalbėti. Šalia smagiai laiką leidžiančių tėvų yra daugybė kamuolį spardančių ir nuolat lakstančių (tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių) vaikų. Viskas sodyboje tampa „iki skausmo” matyta ir sava, o atmosferą renginio metu dažnas pavadintų „lietuviška idile”. Trumpam pasirodo, kad visi žmonės yra seni geri pažįstami ir kažkaip vienas su kitu susiję. Niekada netuštėjančius stalus ir suolus beveik „pilnu etatu” yra užėmę dienos metu netikėtai „statybininko įdegį” bandantys „koreguoti” jaunuoliai.

Saulei leidžiantis (bet toli gražu šventei nesibaigiant), išvykstančią publiką pakeičia nauja, nors iš šono žiūrint atrodo, kad atvykusieji yra jau seniai ir „iki skausmo” pažįstami veidai, kurie be jokio gėdos jausmo ar kompleksų „įsilieja” į šventę, iš karto pajunta šventinę nuotaiką ir prisijungia prie šokančiųjų. Tiesa, pamiršau paminėti tai, kad į lietuvių sodybą ir šventę (tyčia ar netyčia) užklydusius britus, kurie sau būdingu stiliumi į viską žiūri labai mandagiais ir viskam pritariančiais veidais, bet turintys savo stiprią ir nesikeičiančią nuomonę apie viską. Dauguma iš jų (gal koks tuzinas) lieka prie baro, kur akies kampučiu žiūri dienos futbolo rezultatus ir kartas nuo karto nužvelgia ar net apkalba į barą užklydusį lietuvį.

Nežinau, kiek iš atvažiavusiųjų žino tikrąją Sekminių prasmę ir esmę, bet, dalyvaudamas šioje šventėje (ar kitose lietuvių organizuojamuose susibūrimuose), supratau, jog kad ir kaip blogai (ar gerai) apie Lietuvą bekalbėtume, ar kokia tavo padėtis visuomenėje bebūtų, dalyvavimas tokiuose renginiuose tave lyg „padeda i vietą” ir tu (to nori ar nenori) gali pasijausti lyg namuose, kur trumpam pamiršti žodį „emigrantas”.