Universitetų dėstytojai Lietuvoje liūdnai sako: „Užauginome dar vieną gabių emigrantų kartą….”. Politikai rinkiminių kampanijų metu didžiuodamiesi skelbia: „Stengsimės padaryti taip, kad emigrantų skaičius mažėtų…”. Ką gi, pastaruoju metu žodį „emigrantas” girdime daug dažniau nei „tautiškumas”, „vertybės” ar „laisvas žmogus”. Aš šiame straipsnyje žodį „emigrantas” taip pat kartosiu dažnai, tik kartais, vengdama stiliaus klaidų, jį pakeisiu sinonimišku (mano subjektyvia nuomone, skambančiu dar liūdniau) – „išeivis” (maždaug taip: išėjo ir nežinia, ar grįš). Čia jau mano asmeninės interpretacijos. Bet apie viską nuo pradžių. Vieną vakarą, kalbėdama su Anglijoje daug metų gyvenančiais lietuviais, ne kartą pavadinau juos „emigrantais”. Tą patį žodį pakartojusi kelis kartus, pamaniau, kad jau tuoj įkyrėsiu, tad, kreipdamasi i savo pašnekovus, pasakiau lyg ir sinonimišką žodį „išeivis”. Ogi tada ir sulaukiau tinkamos reakcijos. Londone ilgai gyvenantis mano kalbintas lietuvis pasakė aiškiai ir paprastai: „Nei kur aš išėjau, nei emigravau. Tiesiog esu laisvas žmogus, kuris pats pasirinko gyvenamąjį kraštą ir čia puikiai jaučiasi, dirba įdomų darbą, yra sukūręs šeimą ir net neketina grįžti į Lietuvą…”. Išgirdusi UK studijas baigusių, karjeros laiptais kopiančių žmonių nuomonę apie gyvenimą svetur, pamaniau, kad jie neveltui nemėgsta būti vadinami „emigrantais”, „išeiviais”, nes šie žodžiai jiems paprasčiausiai asocijuojasi su tam tikru nesavanorišku išvykimu (beveik šių laikų tremtimi), turi tam tikrą neigiamą prasmę. Ir gerai. To man ir reikėjo, kad parašyčiau ir pasamprotaučiau apie šio žodžio vartojimą. Viename savo straipsnyje jau esu rašiusi, jog, mano nuomone, Anglijoje gyvena kelių tipų lietuviai: vieni, kurie čia gyvena ir dirba, bet kartu dalyvauja ir lietuvių bendruomenės renginiuose, stengiasi skleisti lietuviškas tradicijas ir idėjas Anglijoje, o kiti – sunkiai dirba ir laukia nesulaukia tos dienos, kai galės grįžti i gimtąją Lietuvą. Visgi yra ir tokių UK gyvenančių lietuvių, kurie puikiai jaučiasi svečioje šalyje, gyvena, dirba, kuria šeimas ir net neketina grįžti į Lietuvą. Tai – jų pasirinkimas, jų gyvenimas. Nėra jie nei blogesni, nei mažiau gerbia Lietuvą. Ilgus metus Anglijoje gyvenančių lietuvių netgi negalime priskirti vienai iš „emigrantų” kartų narių, nes, pasak jų, jie niekur „nemigruoja” (kaip kokie paukščiai į šiltuosius kraštus) ar „neišeina” (tarsi niekada neketintų grįžti). Jie tiesiog kuria savo gyvenimą ten, kur jiems atrodo tinkamiausia ir geriausia. Visgi kai kuriuos iš jų aš gerbiu labiau. Tuos, kuriems gera kurti savo gyvenimą UK, tiesiog tuo džiaugtis, planuoti ateitį ir nemeluoti, kad nori grįžti. O yra ir tokių, kurie viešai skelbia savo norą sugrįžti, daryti gerus darbus Lietuvos labui, bet, deja, tai tik ir lieka pažadais…. Žinoma, būtų be galo malonu, kad kuo daugiau žmonių liktų gyventi Lietuvoje ir kurtų daug stipresnę, tobulesnę valstybę, pilietinę visuomenę… BET laisvi žmonės visada turi teisę ir teisingai pasirinkti. Manau, kad nesvarbu, ar lietuvius, gyvenančius svetur, vadinsime „emigrantais” ar „išeiviais”, svarbiausia, kad jie yra laisvi žmonės. Galima džiaugtis tuo, kad žmonės dabar turi galimybę rinktis, kur gyventi, kur kurti savo ateitį. Netgi drąsiai galiu pasakyti, kad tas „liūdnas” žodis „išeivis” nebūtinai reiškia „išėjo ir negrįš”…Asmeninėms interpretacijoms ribų nėra.

***

Nuotrauka: iš asmeninio Kęsto šeimos archyvo.

***